Jeigu viską išimti iš istorinio konteksto ir spekuliatyviai moralizuoti, tai tuomet kažkas pasakys, kad Sąjūdis savo programoje įrašė tikslą apie neutralią Lietuvą, kurioje nebūtų užsienio karių.
Tai 1989 metais buvo taikoma sovietų okupacinei kariuomenei, o deklaruojant neutralumo siekį norėta pasiekti kuo skubesnio okupantų iškraustymo. 2018 metais mes esame NATO ir tai mūsų saugumo pagrindas.
Sąjūdžio 30-mečio minėjime pamėginta antiimigracinę ir sienų kontrolės Sąjūdžio programines nuostatas adaptuoti dabarčiai. Tačiau Sąjūdžio, kėlusio sau tikslą bet kokia kaina išsiveržti iš komunistinės imperijos, kai kuriuos konkrečius to meto sąlygų padiktuotus reikalavimus pernešti į dabartį yra visiškas prašovimas erdvėje.
1988 m. kalbant apie nekontroliuojamą migraciją, turėta galvoje to meto realybė – sąjunginio pavaldumo įmonių nuolatinis pripildymas iš Sovietų Sąjungos atvykstančiais darbininkais. Išorės sienos, beje, buvo kontroliuojamos KGB pasienio kariuomenės ir niekas jų nesiruošė atverti. O to meto žmonės norėjo jas atverti, kad galėtų be komunistinės nomenklatūros prievaizdų judėti po pasaulį, gyventi ir dirbti ten, kur nori. Ir kartu jų kontrolę atimti iš okupantų.
Tai irgi buvo Sąjūdžio tikslai. Ir tai buvo tuomet, kai beatsikurianti Lietuvos valstybė ne tik turėjo kovoti dėl išlikimo. Dėl prasidėjusio Sovietų Sąjungos irimo proceso, pagreitinto visišku jos ekonominės sistemos žlugimu, Lietuvoje taip pat buvo galima stebėti daugybę socialinių krizių, kurias dar pagilindavo piniginių resursų trūkumas, deficitai. Savo indėlį, siekdama parklupdyti Lietuvą, įnešė ir Maskva, skelbdama blokadas, konfiskuodama rublinius ir valiutinius indėlius, grasindama karine jėga ir atvirai remdama antivalstybines jėgas.
Suvokiant, kad Lietuvos nepriklausomybė priklausė nuo piliečių – jų vieningumo, susiklausymo ir savo išrinktos valdžios palaikymo, kiekvienas galėjo jaustis atsakingas už valstybės ateitį. Ir Lietuvos valstybė atsilaikė.
Sąjūdžio tikslas buvo ir partinis pliuralizmas, kaip demokratijos pagrindas, o ne „gero“ oligarcho valdoma valstybė. Bet kai rėžiama iš tribūnos, kad „visi vienodi“, tai toks reliatyvizmas ypač mėgiamas korumpuotų politikų. Jei dar pridės „kaltas Landsbergis ir konservatoriai“, tai kaip ir indulgencija garantuota. Juk kaip pasakė šviežiai kepamas „filosofas“: „iš kitų partijų nieko ir nesitikėjome“.
O gal vis tik reikėjo ir reikia tikėtis, visoms partijoms keliant reikalavimus, o ne numoti ranka ir abejingai praeiti pro balsavimo apylinkes? Kažkada žurnalistas R.Sakadolskis kalbėdamas apie Lietuvos perspektyvas pasakė, kad „mažos bendruomenės žmonių suinteresuotumas ir dalyvavimas savo valstybės reikaluose yra atspirtys savarankiškumo praradimo, ištirpimo pavojams. Negausioms tautoms, tokioms kaip mūsų, demokratija yra ne vien taikaus ir gero gyvenimo sąlyga, o išlikimo garantas“.
Net ir išlydėjus okupacinę armiją, netrūko ir vidaus politinės įtampos. Žmonių siekį greitai praturtėti ir gyventi geriau negu sovietmečiu prieš ketvirtį amžiaus sumalė bankų krizės pirmoji banga bei bankrutavusių holdingų antroji banga. Buvo pradėta stiprinti Lietuvos ekonomikos priklausomybė nuo rytų kaimyno – realizuota apsirūpinimo nafta alternatyva ir pastatytas Būtingės terminalas.
Atsigaunančios bei besikeičiančios ekonomikos privalumus suderinti su valdžios ir žmonių lūkesčiais gauti didesnius atlyginimus bei pensijas sugriovė Rusijos krizė. Vis dar paveldėta per didelė priklausomybė nuo Rusijos neleido Lietuvai išvengti naujos krizės bangos. Bet tapome ES bei NATO nariais, ir ES parama prisidėjo prie Lietuvos valstybės stiprėjimo. Bet dar didesni žmonių lūkesčiai, netolygus skirtingų Lietuvos regionų vystymasis ir atsivėrusi dalies ES šalių darbo rinka nulėmė emigracijos spartumą – ne mažiau 400 tūkst. žmonių dar iki 2008-2009 metų pasaulinė krizės išvyko į Vakarų valstybes. Tik ES darbo rinka išgelbėjo Lietuvą nuo didžiulio nedarbo lygio.
O Lietuvoje žmonių lūkesčiai visada buvo tenkinami palaikant nuolatinį biudžeto deficitą, nors ekonomika tam tikrais laikotarpiais demonstruodavo rekordinius augimo tempus. Rezervų kaupimas, kuo užsiėmė ne tik danų, norvegų, estų, bet ir rusų valdžia, netapo prioritetu. Tik kažkada priimti finansiniam tvarumui palaikyti reikalingi įstatymai verčia lūkesčius derinti su galimybėmis.
Yra akivaizdu, kad eilinį Lietuvos žmogų, kuris stovi prie prekybos centrų kasų, tai mažai domina. Ne kiekvienas galėjo pasinaudoti nuosavybės teisių restitucijos galimybėmis, ne kiekvienas galėjo ir gali išgyventi iš savo darbo. Prasidėjo ir nuvarymo nuo žemės procesas – besikuriančios stambios žemės ūkio bendrovės užvaldė dešimtis tūkstančių hektarų, palikdamos jų buvusiems savininkams tik galimybę tapti padieniais darbininkais kokiuose nors naisiuose.
Ar viską padarėme, kad atsispirtume monopolizavimo procesams atskirose ūkio srityse? Toli gražu ne viską. Susiklosto net paradoksali situacija, kai labiausiai nuo Rusijos priklausomi verslininkai, kuriantys savo koncernus, naudojasi europiniais pinigais pačiomis lengvatinėmis sąlygomis savęs praturtinimui, bet kartu mėgina vykdyti prieš Lietuvos euroatlantinius ryšius nukreiptus politinius projektus.
Kartais tai panašu į vieną „chaoso teoriją“. Dar 2013 m. Rusijos Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas taip pat postringavo apie „chaoso teoriją“, kurios esmė ta, kad kariniai veiksmai – tik galutinė hibridinio karo stadija. Pagrindinė dalis – padėties išklibinimas. Chaoso sukūrimas potencialaus priešininko valstybėje ir visuomenėje.
Ir svarbiausia, suprasti – korupcinė erozija stiprinama korupciniu eksportu, kuriuo siekiama sukurti kaimyninėse šalyse stiprias atramas versle, kuris turi tiesioginę įtaką tos šalies regionų gyventojams.
Savo laiku (prieš dešimtmetį) pagrindiniai iššūkiai šalies nacionaliniam saugumui buvo susieti su energetinio saugumo strategijos įgyvendinimu ir sustiprėjusia didele Lietuvos priklausomybe nuo monopolinio energijos išteklių tiekėjo, paslėpta Rusijos įtaka Lietuvos politiniams procesams bei sustiprėjusiomis informacinėmis atakomis, kuriomis siekta formuoti kitos valstybės nacionalinius interesus atitinkančią informacinę erdvę.
Reikia pripažinti, kad praleidome Rusijos oligarchų tiesiogiai veikiamus kitus ekonomikos sektorius. Atsirado ir naujas 2K (Kantoro-Karbauskio) projektas, kuris leido sukaupti viešai nematomą „piniginę antklodę“ ir ja užkloti šalies vidaus politiką veikiančias iniciatyvas. Kai prieš dešimtmetį buvo įvardinta, kad pažeidžiant demokratinę už valstybės saugumą atsakingų institucijų veiklos kontrolę ir vengiant atskaitomybės demokratiškai išrinktiems politikams, buvo vykdomas valstybės institucijų užvaldymas, darant įtaką politiniams bei ekonominiams procesams, o per įtakingų neformalių grupių ir korumpuotų verslo grupių veikiamą žiniasklaidą buvo siekiama manipuliuoti viešąja nuomone, tai mes nepamatėme kitų reiškinių. Kad trąšų verslas ir santykiai su V. Kantoru (ir jo įmone, trąšų gamintoja „Acron“) nebūna plikas atsitiktinumas, rodo ir dabar išslaptintas vienas M. Basčio apkaltos dokumentas: „2013 m. vasario 6 d. S. Dubininkas kreipėsi į M. Bastį, teigdamas, kad turi projektą dėl trąšų ir nori gauti M. Basčio patarimą (užtušuota). Pažymėtina, kad „trąšų klausimu“ S. Dubininkas „tarėsi“ ir su Rusijos žurnalistu E. Mackevičiumi – pastarasis paskambino S. Dubininkui, pasidomėjo dėl „Acron“ ir pasiūlė S.Dubininkui paskambinti slaptu telefonu Rusijos žemės ūkio ministerijos Teisės departamento direktoriui.
S. Dubininkas teigė, kad jo kompanija norėtų prekiauti su „Acron“ tiesiogiai, o ne per tarpininkus (užtušuota). 2013 m. kovo pabaigoje S. Dubininkas teigė, kad buvo susitikęs su „Acron“ savininku Viačeslavu Kantoru, bet prekyba trąšomis, esą, užstrigusi dėl tarpininkų veiksmų. Todėl jis laukia V. Kantoro skambučio ir yra pasirengęs vykti derybų į Izraelį“.
Būčiau neteisus, jei nutylėčiau, kad A. Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje „Agrokoncernas“ neturi užnugario. Čia UAB „Agrokoncernas“, užimdamas apie trečdalį Lietuvos trąšų rinkos (250 tūkst. tonų per metus), vien tik 2015 metų dešimt mėnesių buvo didžiausias Gomelio chemijos gamyklos partneris, gaudamas 123 tūkst. tonų trąšų. Sakote, viskas vyksta be visažinio „Batkos“ kontrolės ir Astravo AE reikalai čia ne prie ko?
Prezidentė savo metiniame pranešime šį tą paminėjo apie latifundines tendencijas Lietuvoje. Tačiau ne viską. Latifundinė oligarchizacija žemės ūkyje, žemių telkimas vienose rankose apeinant įstatymus, ūkininkų nuvarymas nuo žemės, vykdomas „Agrokoncerno“, ne/įtariamo manipuliavimu muitais už dešimtis milijonų dolerių įvežant rusiškas trąšas ir žlugdant mūsų gamintojus. Štai ir šiais metais, tik per du vasario–kovo mėnesiais iš Rusijos į Lietuvą įvežta net 70 tūkst. tonų „maišytų trąšų“ už 18 mln. dolerių, nors prieš metus per tą patį laikotarpį buvo įvežta vos ne tris kartus mažiau (28,5 tūkst. tonų už 6,4 mln. dolerių). Nuo 2013 m. sausio, net nukritus trąšų kainoms, buvo įvežta šio „mišinėlio“ už 316 mln. dolerių arba beveik milijonas tonų. Šis šešėlis, per metus mums kainuojantis milijonus eurų nesumokėtų mokesčių, ir toliau pučiasi, dangstomas valdančiųjų.
Net pritaikius minimalius antidempingo muitus galimai nesumokėta mažiausiai apie 28 mln. eurų mokesčių. Nacionalinio saugumo problema, tokia pat kaip energetika? Taip. Nesprendžiama? Taip. Ar verta atskiro tyrimo? Be abejonės. Deja, per dešimtmetį tik energetinio saugumo problema buvo iš dalies išspręsta bei sustiprintos šalies gynybinės galios. Kitos rizikos ir grėsmės liko.