„Knyginiai pokalbiai“ – visai naujas Tolušyte Skaito ir Arglebargleart bendras projektas. Dalinuosi su tais, kas dar nematėte Facebook'e (į klausimus atsakyti buvo nesunku).
POMĖGIS SKAITYTI
Pomėgis atsirado vos išmokus skaityti. Tačiau tikrąjį potraukį skaityti ir rašyti pajutau būdamas 14 metų. Kieme gavau pravardę (man tuo metu atrodė įžeidžianti) – „Rašytojas“.
ARVYDAS ANUŠAUSKAS ŠIUO METU SKAITO
Lenkų kino režisieriaus Krysztof Zanussi knygą „Gyvenimo strategijos, arba kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“.
PATARIMAI KAIP RINKTIS, KĄ SKAITYTI
Atsitiktinai arba pagal poreikį. Atsitiktinai – jei laikas su knyga praleidžiamas kelionės metu – renkuosi bet kurią knygą istorinio detektyvo elementais. Pavyzdžiui, paskutinės skaitytos norvegų kriminalinio romano meistro Jo Nesbo „Raudongurklė“ ar rusų rašytojo Boriso Akunino „Juodasis miestas“. Pagal poreikį – dalykinę literatūrą, kuri reikalinga darbui.
POPIERINĖ VS ELEKTRONINĖ
Elektronines knygas skaitau tik tokiu atveju, jei nerandu popierinio varianto arba toli keliauju. Renkuosi visada popierines. Jos kvepia!
SKAITYMO ĮPROČIŲ KAITA
Pomėgis skaityti vystėsi pamažu – pradėjau nuo žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“, nes mėgau naujoves ir atradimus. Vėliau perėjau prie enciklopedijų – ko gero keisčiausia mano skaityta knyga nuo pradžios iki pabaigos. Vėliau skaičiau klasikinę literatūrą, kurių dalys buvo mokyklinėje programoje – Hemingvėjus, Getės, Dostojevskio... Supratau, kad tam tikras knygas man skaityti dar anksti, tad prie kai kurių kūrinių sugrįžau po 10 ar 20 metų. Pergyvenau ir susidomėjimą fantastine literatūra, kurią skaičiau daug ir godžiai. Buvo toks tarpsnis kai patiko amerikiečių rašytojai – pvz. Markas Tvenas ar Ernestas Hemingvėjus, rusų – Leonidas Andrejevas („Judas Iskariotas“) ir Michailas Bulgakovas („Meistras ir Margarita“). Man, kaip meno rūšis, patinka pop-artas, kuri propaguoja neribotą kūrybos laisvę. Nevengiu ir populiarios (ar popsinės) literatūros. Pavyzdžiui skaičiau A.Tapino „Prezidentą“.
KNYGA, ĮKVĖPIANTI KEISTIS IR DARYTI DALYKUS
Kiekviena knyga pamoko – nuo pasakų iki mistikos ar fantastikos, ar kriminalinio detektyvo. Tereikia pajusti.
LAISVALAIKIU RAŠANTIS ISTORIKAS
Rašant visada reikalinga asmeninė drausmė – juk kiekvienas iš mūsų turimą laisvą laiką gali praleisti įvairiai. Aš jį praleidžiu rašydamas istorines knygas. Nesakau, kad lengva. Kiekvieną vakarą, keturias valandas, papildomai sėdėti prie stalo ir vidurnaktį pabaigti darbą. Stengiuosi tuo nepiktnaudžiauti. Taip rašau tik keletą mėnesių per metus, arba vasarą, arba žiemą.
IŠŠŪKIAI RAŠANT DALYKINĘ LITERATŪRĄ
Sunkumai dažniausiai susiję su galimybėmis gauti reikalingus archyvus ar asmeninius dokumentus. Parašius knygą – išleisti ir dar uždirbti iš savo kūrybos. Niekam ne paslaptis, kad nėra lengva išleisti Lietuvoje populiarią knygą – reikalinga reklama, marketingas ir dar daug ko, kad knyga būtų žinoma ir skaitoma. Pats tuo skųstis negaliu – nesu leidęs savo knygų mažesniu negu 2 tūkst. egz. tiražu, bet ir ne didesniu negu 9 tūkst. egz. Mūsų Lietuvos rinka yra labai maža, bet skaitančių ir vertinančių žmonių netrūksta.
SUSITIKIMAI SU SKAITYTOJAIS
Mano tyrimų objektai yra iš XX a. istorijos, tad įsimintiniausi būna tie susitikimai, kuriuose pasirodo knygos veikėjai ar „herojai“. Kai pristatymų metu gauni naujus archyvinius dokumentus, nežinomas nuotraukas ir suvoki, jog kada nors dar galėsi sugrįžti prie šios temos su papildymais. O buvo visko – ir grasinimai teismu už pavaizduotą 1927 metų pučo dalyvį, ir jau pražilusio studento pasakojimas apie „anti-herojaus“ J.Markulio-Erelio vieną atliktą „teismo medicinos ekspertizę“, ir padovanota keistais simboliais išpuošta to paties KGB agento J.Markulio lazda (perduota muziejui), ir dar daug kas. Pastarasis šimtmetis Lietuvos istorijoje buvo įsimintinas jo tyrimais, bei istorijos interpretacijomis, kurios iki šiol kelia daug aistrų. Ypač jei rašai apie netolimus įvykius (kad ir apie kokias nors slaptųjų tarnybų istorijas), kurių liudininkai dar vaikšto tarp mūsų.