Žiūrėdamas politologų diskusiją apie 1941 m. birželio 23-iosios sukilimą, nežadu su jais ginčytis, tad priminsiu pagrindinius faktus. Pagrindinis faktas – ir 1941 m. žmonės mokėjo rašyti, skaičiuoti ir esminius dalykus, be politinių priemaišų paliko. Ir tikrai nesinorėtų, kad žinios apie tai regresuotų ir būtų pamirštos:
1. Sukilimas buvo ir tai faktas. Jis vyko bent pusėje Lietuvos valsčių. Likusiuose tiesiog nespėjo susiburti sparčiai judant Vokietijos kariuomenei, tad nebuvo nei kovos veiksmų, nei žuvusių, nei sužeistų.
1942 m. sprendžiant žuvusiųjų šeimų aprūpinimo klausimą buvo apibrėžta kas laikomas sukilėliu (jie vadinti – partizanais): tie, „kurie jais tapo iki įžengiant Vokietijos kariuomenei, savo vardo nesuteršė svetimo turto grobimu ir savo veikla komunistų viešpatavimo laikais nekenkė tautos interesams". Tai buvo ir užuomina, kad jais nelaikomi žydšaudžiai ir žydų turto grobstytojai (atviriau parašyti nacių okupacijos metų lietuviškame dokumente negalėjo).
2. Sukilėlių žuvo ne daugiau negu 1919–1920 m. Nepriklausomybės kare. Žuvusiųjų, to meto vardiniame sąraše, užfiksuota 371 žm. beveik šimte valsčių (iš jų – 162 Kaune). Atsižvelgiant į provincijoje galbūt nefiksuotas aukas, manoma, jog žuvo iki 700 sukilėlių. To meto politikai šį skaičių padidino tris kartus, bet tam yra priežasčių. Žuvusiųjų išties buvo apie 2000, bet likusieji tai nužudyti kaliniai (Rainiuose, Červenėje, Sedoje, Panevėžyje ir kitur) ir kiti beginkliai civiliai.
3. Sukilimo metu, birželio 22–27 d. buvo Raudonojo teroro kulminacija: dar iki sukilimo iš Lietuvos išvežta daugiau kaip 21 tūkst. įvairių tautybių kalinių ir tremtinių, o prasidėjus sukilimui į Rusiją buvo išvežti 1365 kaliniai, dar apie 400 kalinių nužudyta. Taip pat besitraukiantys okupantai ir jų kolaborantai nužudė 672 žm., iš kurių vien tik raudonarmiečiai nužudė 518 civilių. Didžiausios žudynės Rainiuose – 76 žm., Pravieniškėse – apie 260 žm., Sedos Rupeikių km. – 14 žm., Rokiškio Juodupės miest. – 11 lietuvių ir t.t.
4. Sukilimo dėka išsivadavo arba buvo išvaduoti dvylikoje kalėjimų kalėję 3336 kaliniai, nepaisant kokių tautybių jie buvo: ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai, ir žydai. Deja pastarieji vėliau tapo holokausto aukomis. Tuo pat metu 5500 lietuvių karių išsilaisvino iš Raudonosios armijos globos ir liko Lietuvoje. Išsilaisvindami žuvo 120 lietuvių karių.
5. Raudonojo teroro vykdytojai daugiausia paspruko kartu su Raudonąja armija, nors keletas šimtų žuvo nuo sukilėlių ginklo. Iš 5000 sovietinių NKGB 52% ir NKVD 10 % darbuotojų buvo atsiųsti iš Sovietų Sąjungos. Komunistų partijoje buvo 4739 nariai – 46,4% lietuviai,12,6% žydai, 39% rusai. Beveik pusė atsiųsti iš Sovietų Sąjungos.
6. Sukilimo metu Lietuvos teritorijoje jau veikė specialios žydų naikinimą organizavusios Einsatsgrupės būriai, kurie ne tik žudė žydus, bet ir telkė savo agentūrą pirmiems pogromams. Birželio 27 d. „Lietūkio“ garaže vykusias žydų žudynes organizavo asmeniškai SS untersturmfuhrer Richardas Schweizeris, per iš Kauno kalėjimo išsivadavusį gestapo agentą Juozą Surmą ir šio pasitelktus keturis lietuvius, kurie vėliau tarnavo Tautinio darbo apsaugos bataliono 3–oje kuopoje. Nė vienas iš žudikų nebuvo sukilimo dalyvis, bet kai kurie anksčiau buvo sovietiniai aktyvistai. Žudynių vietoje darbavosi du vokiečių fotografai, kurių vienas buvo susijęs su karine žvalgyba. O patį fotografavimą kontroliavo esesininkas (matyt pats R.Schweizeris). Po žudynių ir pogromų brigadenfuhreris Francas Stahleckeris pasiūlė žydams keltis į getą.