Našlaitėlių kapinėse radus Juozapo Streikaus-Stumbro palaikus, kilo diskusija, ar visur jo vardu skelbiamas literatūrinis „paskutinis žodis" yra tikras „paskutinis žodis“ (kaip sako tyrinėtojas D.Žygelis: „Vienas kalbos variantas gali būti šiek tiek beletrizuotas, t.y., ji parašyta pagal sesers Valerijos, kuri dalyvavo brolio teisme, atpasakojimą. Tai yra viena iš versijų, kad ta kalba yra kiek platesnė, nei yra įrašyta baudžiamojoje byloje", arba, Laimono Abariaus žiniomis: „Sesuo, pasak kalbos autorės Semaškaitės, nebuvo teisme, neva kolchozo pirmininkas Vytautas Repšys dalyvavo, jis papasakojo Andriui Dručkui, Dručkus perpasakojo Janinai Semaškaitei, o toji pagauta įkvėpimo parašė kalbą"). Siekdamas bent kiek išspręsti šį ginčą, skelbiu tekstą, greičiausiai J.Streikaus rašyto „paskutinio žodžio“, kuris yra likęs KGB sudarytoje jo byloje, bet atskirai nuo teismo protokolo. Tai gali reikšti: arba ji pridėta nestenografuojant (ją perskaityti galėjo užtrukti iki 25-30 min), arba nebuvo perskaityta.
Kalboje autorius labai aiškiai išdėsto savo nuostatas: „Kada atėjo raudonoji armija į Lietuvą, aš paveiktas buržuazinės spaudos ir vyresniųjų, laikiau tai okupacija, ypač, kada buvo uždaryti buržuaziniai patriotiniai laikraščiai, žurnalai, buvo išmesta nacionalinė Lietuviška Trispalvė vėliava ir nacionalinis Herbas Vytis, man atrodė, kad tai yra Lietuvos laisvė sutrypta“, „O kurie buvo ištremti iš mūsų apylinkių jie nebuvo jokie buožės ir tėvo turiamomis žinioms grėsė ištrėmimas ir mūsų šeimai. Aš tokį trėmimą supratau, kaip lietuvių tautos naikinimą“. Jis teisme mėgina aiškinti okupantų žiaurumus: „Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas suimant ir fiziniai kankinant reikalaut, kad išduotų tėvai vaikus, vaikai tėvus, brolius, seseris, daleiskim kuo gi kalta mano sena motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką...“, „Kad ir liaudies gynėjų buvo padaryta nekaip nepateisinamų veiksmų, kuriuos ir dar kartą suminėsiu, kaip tokio Salinių kaimo, Gaidžio sodybos ir šeimos sunaikinimas, Obeliškiuose Gurbiniko sodybos ir šeimos sudeginimą, suimtųjų gaujos dalyvių žiauriausias tardymo būdas panaudojant įvairias fizinio kankinimo priemones, suimtųjų gaujos dalyvių šeimų ir įtariamų turint su gauja ryšį ryšininkų, kartais kurie buvo suimami net ir be pagrindo, žiaurus mušimas, kankinimas elektros srove; yra tekę girdėt asmeniškai man nuo moters kuri pati buvo tardoma pusnuogei išrengta, turėjo pakęst šiurkštų ir nepadorų tyčiojimasi bei fizinį kankinimą. Žodžiu su suimtaisiais buvo elgiamasi labai žiauriai, stengiamasi nesiskaitant su priemonėmis palaušt moraliniai dvasiniai. Nušautų gaujos dalyvių numetimas gatvėse, jei pasitaikydavo moteriškos, apnuoginant ir suguldant nepadoriai, ką galėdavo matyti ne tik suaugę bet ir paaugliai ir vaikai...“
Teksto autorius stengiasi kalbėti sovietiniams teisėjams ir prokurorams suprantama kalba, naudodamas kai kuriuos žodžius iš okupantų žodyno, o kalbos pabaigoje, bandydamas apsaugoti teisiamą jaunesnį brolį, išrėžia visą tiradą iš sovietinės spaudos apie menamą „komunistinį rytojų“ (priminsiu, kad tuo metu režimas deklaravo per trumpą laiką „pastatysiantis komunizmą“): „Ypač dabar, kada žmonija kopia į aukščiausią kultūros viršūnę, kada raketos rengiamos skrist į kitas planetas, kada žmonės, kiek man teko patirt iš daugelio žmonių, nori pamiršt, amžinai kerštą ir neapykantą, visi trokšta ramybės, taikos trokšta, gyvent kūrybingai statant gražų Komunistinį rytojų“. Manyčiau, kad kalbos autoriaus supratimu, toks stilius turėjo išgelbėti brolį nuo mirties. Sunku vertinti, ar būtent tai prisidėjo, kad šiame teisme J.Streikaus brolis Izidorius buvo nuteistas kalinti lageriuose ir po įkalinimo, jau visas ligotas, sugrįžo į Lietuvą. Teisėju, kuris nuteisė J.Streikų mirties bausme buvo Leonas Miežėnas (g. 1925 m., baigė šešias gimnazijos klases, grįžęs 1950 m. iš sovietinės armijos 1951 m. baigė Vilniaus Juridinę mokyklą, 1951 metais gruodį paskirtas Trakų rajono liaudies teismo teisėju, 1956 m. rugsėjo mėnesį pradėjo dirbti LTSR Aukščiausiajam teisme, kurio pirmininką K. Didžiulį-Grosmaną vadino „žmogumi iš didžiosios raidės“. Baudžiamųjų bylų kolegijoje dirbo iki 1973 metų, o su civilinėmis bylomis iki 1990 m. sausio mėn.), o prokuroru, sovietmečio disidentams iki pat 1988 m. puikiai pažįstamas J.Bakučionis. Anot jo, kai pradėjo teisėjauti LTSR Teisingumo ministerija labai kontroliavo, kad būtų kuo griežtesnė bausmė skiriama.
Rankraštis netaisytas, palikti originale nesudėti skyrybos ženklai ir aukštaitišką tarmę atskleidžiančios gramatinės klaidos.
„Aukščiausio Teismo Pirmininke ir Tarėjai: Kadangi man yra suteikiama paskutinio žodžio Teisė. Tad aš pasinaudodamas ta teise noriu pasakyti tiesą, ką aš galvojau anksčiau, kaip aš supratau gyvenimą, kokia buvo mano pasaulėžiūra ir kokios srovės mus nunešė tamsiais šunkeliais. Aš pasirengęs sakyti teisybę ką esu sakęs tardomiesiems organams ir Aukščiausiam Teismui. Nors yra sakoma „Kas sako Teisybę tas savo mirtimi nemyršta“ na, bet man tas jau nebesvarbu nes aš jau vis tiek esu ant bedugnės krašto ir laukiu pasmerkimo.
Kai pasakojau, savo biografijoje, kokioje aplinkoje augau. Dabar smulkiau nupasakosiu tas aplinkybes, ydant susidarytumėte teisingesnį vaizdą (čia ir toliau išbraukta autoriaus – red.) aiškesnį vaizdą ir galėtumėt teisingai spresti, daryti išvadą, apie mano nusikaltimą.
Kaip pasakojau augau buržuazinės santvarkos aplinkoje. Mano tėvas teip pat buvo griežtas nacionalinys patriotas ir galiu pasakyti, kaip dabar suprantu, buvo fanatiškas buržuazinės santvarkos šalininkas. Tai pat ir mes, vaikai, buvome tėvo auginami pagal jo pačio kurpalį. Kiek aš prisimenu nuo ankstyvos vaikystės kada jau pradėjau pažįnti pirmą raidę su tos raidės pažinimu, man buvo pradėta skiepyti Tėvynės meilė nacionalinio patriotizmo jausmas tiek pradžios mokykloje mokytojų tiek namuose buvusia literatūra, spauda ką aš labai mėgdavau skaityti, ir pasakysiu, kad aš buvau labai jautrus tam ką skaitydavau, kiekvieną raidę priimdamas už gryną teisybę nesuprasdavau nei aš, ir manau, nei tėvas, kad tai čia yra tik propaganda, ir ta literatūra yra priemonė nurodyti brestančio jaunimo samonei. Daugiausia man buvo prieinama skaityti tik nacionalystinė propagandinė literatūra, kaip kad, laikraščiai, žurnalai „Karys“ „Trymitas“, vaikiški žurnalai dvasininkijos leidžiami „Žvaigždutė“, „Šaltinėlis“ ir kiti, kuriuose buvo pilna įvairiausių apysakų, apybraižų, eilėraščių parsunktų giliai nacionaliniu patriotizmu, kur buvo daugiausia vaizduojama didviriškos nepriklausomybės kovos, savanorių diviriškumas išlaisvinant Lietuvą iš galingų kaimynų okupacijos, kaip kad Rusijos, Vokietijos, Lenkijos.
Žodžiu mums buvo skiepijama nacionalinis patriotizmo jausmas visur kur tik pasisukti tiek namuose, mokykloje, organizacijose net ir bažničioje, buvome auginami amžinai nepriklausomos kaip valstybės, Lietuvos dvasioje. Kiek prisimenu, budavo mokykloje mokytojas Miškinis kada pasakodavo apie spaudos draudimą, apie Kražių skerdines, apie Koryko Muravjovo kazokų siautėjimą, apie knygnešius aš klausydamas tokios šiurpios mūsų krašto praeities vergdavau (verkdavau – red.). Prisimenu skaitydamas knygą „Erškečių keliais“ „ Knignešio tragedija“ ir daugeli kitų. Kur buvo vaizduojama kaip rūsų armijos eidavo į Lietuvą pasišiaušusios durtuvų šepečiais ir kazokų nagaikomis pakeliui naikindami kaimus ir žudydami žmones. Apie vokiečių ordų veržimasi į Lietuvą priekį nešant kryžių o užpakalį kalavyje, ugnį ir mirtį, dėl ko aš labai pergivendavau, vergdavau ir tikrai, neapkesdavau visų tų kurie taip skriaudė mano tautos senelius ir prosenelius, žodžiu visur buvo skiepijama patriotinė dvasia ir neapykanta tiems kurie tik kesinosi į Lietuvos nepriklausomybę.
Ir bendrai žvilktereti į pasaulį blaivia akimi mes neturėjome galimybių, neturėjome draugu, kurie būtų mūsų augančių vaikų buvusią pasaulėžiūrą sukritikuotų paaiškintų mūsų nuomonės neteisingumą. Draugų niekur ir neiškodavom nes buvome neturtingi ir neturėdavome apsirengt kaip apsiregdavo kitų paaugliai, todėl skyrėmės iš kitų kad ir kaimynu nes neretai būdavome ir kaimynų vadinami dryskiais, žodžiu, pajuokos objektas. O be to ir griežta tėvo namuose laikoma disciplyna neleido mums draugauti su kitais paaugliais.
Taip ir augome skurde dažnai pusbadyje griežtoj tėvo disciplinoj, vasarą tarnaudami pas buožes ir uždirbdami keletą desėtkų litų kad galima būtų atsigynti nuo anstolių ir apmokėti skolų procentus kas buvo mūsų šeimai amžinai neužbaigema. O neretai atsitykdavo kad ir tuos mūsų uždirbtus litus tėvas pragerdavo dar nesibaigus piemenavimo sezonui, sugrįždavom nuo ūkininko atsivešdami namus atsivešdami tik kepalą duonos kas ir budavo bendros šeimos pajamos iš vasaros vargo.
Iš tikrųjų iš pirmo žvilgsnio yra keista, kadangi mes buvome priešiški darbininkų valdžiai, juk mes paliginus buržuazinės santvarkos metu buvome, nesuklysiu pasakydamas, paskutiniai skurdžiai, kada valdė mus Smetona mes buvome niekam nereikalingi išskyrus kaip pigi tik darbo jėga, bet mes to nematėme ir nesupratome.
O buržuazinė propagandos mašina nuodijančiai veikė mūsų primityvų paauglių protą būdami menko išsilavinimo nesuprasdami literatūrinio melo, viską imdami už gryną tiesą, nieko nežinojom apie jokią polytiką, žinojome tik viena, čia yra Lietuva kuri teisėtai yra nepriklausome ir reikalui esant mūsų pareiga gint ją negailint savo gyvybės. Todėl kada atėjo Tarybinė armija į Lietuvą mano tėvas ir kiti jo draugai laikė šį aktą kaip mūsų Tautos okupavimą. O aš jokiu būdu nesupratau, ir bendrai neturėjau jokio supratimo, kad gali būti kažkokia santvarka kurioje gali bendraudamos lygiatesiai gyvent tautos.
Raudonosios armijos atėjimas, mano tuometiniu supratimu, buvo rusiškas Lietuvos okupavimas.
Be to, aš, apie komunistine santvarką niekuomet nebuvau girdejes nieko gero o pasakysiu blogo tai labai daug, nemaža ir tėvas su nekuriais kaimynais vakarais prikalbėdavo šiurpų dalykų apie komunistų buvimą Lietuvoje 1919 m.
Žodžiu, kur tik man teko skaityti apie komunistus visur buvo parašyta blogai ir labai blogai. Bendrai komunizmas man prieinamoj literatūroj buvo piešiamas juodžiausiom spalvom ir aš jo nesupratau kaip kitaip kaip tik tironija.
Kada atėjo raudonoji armija į Lietuvą, aš paveiktas buržuazinės spaudos ir vyresniųjų, laikiau tai okupacija, ypač, kada buvo uždaryti buržuaziniai patriotiniai laikraščiai, žurnalai, buvo išmesta nacionalinė Lietuviška Trispalvė vėliava ir nacionalinis Herbas Vitis, man atrodė, kad tai yra Lietuvos laisvė sutrypta.
Mano tėvas būdamas bemokslys aklas buržuazinės santvarkos garbintojas daugiausiai susitykdavo ir su sau ligios nuomonės žmonėmis, girdėdavau jų pasikalbėjimus pasakysiu labai jau nedraugiškus tarybinės santvarkos atžvilgiu, kas ir man, brestančiam jaunuoliui, istrykdavo (įstrigdavo – red.) į samonę.
Žinau vieną sykį aš pasakiau tėvui, kad rašysiuosi į komjaunuolius, tėvas man pasakė, jei isirašysiu į komjaunuolius tai kad tavo koja niekuomet nežengtų į mano namus.
O aš tada buvau tokiame amžiuje kada žmogus būna perpildytas energijos, brestantis protas reikalaujantis ką nors veikti, ką tėvas gali ir nesamoningai bet pakurstytas kitų, tai yra buožės Stankevičiaus Aloizo mane nukreipė į ta pražūtingą kelią kuriuo aš ir bridau iki 1958 m.
Kada prasidėjo areštai ir žmonių trėmimas į sibirą aš nesupratau kad tai tremiami tie kurie vertė man augt ir gyvent dideliame skurde. O kurie buvo ištremti iš mūsų apylinkių jie nebuvo jokie buožės ir tėvo turiamomis žinioms grėsė ištrėmimas ir mūsų šeimai. Aš tokį trėmimą supratau, kaip lietuvių tautos naikinimą. Niekuomet man neatėjo į galvą tokia mintis kad tai yra tremiami Lietuvos liaudies priešai ir nežinau ar buvo toks dalykas liaudžiai aiškinamas.
Kada atėjo vokiečiai sklydo daugybė šiurpių gandų bei paplyto įvairių plakatų ir brošiurų apie šiurpius teroristinius aktus padarytus atsitraukiančios raudonosios armijos, ar tai tokie teroristinei aktai buvo padaryti ar ne patykrinti man nebuvo galimybių, ir bendrai aš tada buvau tokiame amžiuje kada protas nereikalauja faktų, o tais gandai ir literatura apie terorą aš tikėjau. Tie įvikiai, kartu ir didelė įtaka tėvo, mane nukreipė į sukilėlių gaują ir vėliau į savisaugos dalinius.
Nors aš nelaikiau ir vokiečiu išlaisvintojais ir vokiečius laikiau pavergėjais įpač kada neišpildė pažadu suteikt Lietuvai nepriklausomybe, nei kuomet nebuvau draugas ir jiems, tiek daug supratau kad ir jie turi okupacinius tikslus ir reikalui priėjus jų pačiu duotą šautuvą būčiau nukreipęs prieš juos.
1944 m. artėjant raudonajai armijai aš turėjau puikias galimybes pasitraukti į vakarus bet nesitraukiau nes aš milėjau savo tėvynę ir antra, slydo daugybė gandų, kad ateinanti raudonoji armija yra nebe 1941 metu buvo kalbama, jokių teroru nebebusę. Kad su raudonosios armijos atėjimu grįž nepriklausomos Lietuvos egzistavimas bus suteikta mūsų tautai laisvo apsisprendimo teisė.
Atėjus raudonajai armijai be jokių balsavimų buvo paskelbta mobilizacija, kurios vengė daugelis mūsų krašto jaunimo, iš kažkur skydo aibės gandų gana priešingų Tarybinei santvarkai, kas audrino daugeliui jaunimo nacionalinius jausmus.
Prasidėjo gaudines asmenų, kurie vengė mobilizacijos ir pasakysiu, gaudinės buvo pravedamos gana žiauriai, neretai sugautus primuždavo, daugelis pradėjo slapstytis, taip ir mes pradėjome slapstytis. Tada buvo iš tikrųjų kritiškas laikotarpis, daugelis žmonių išėjo į mišką nesuprasdami ir nepagalvodami į kokią baisią nelaimę pakliuvo jie ir namie pasilykę šeimos nariai. O pikti gandai skysdvo iš kažkur baidydami žmones, kad neva rusai mobilizuotus lietuvius tyčia neapmokintus kyša frontui pirma ugnį su tikslu sunaikinti o paskui kada bus sunaikinta pagrindinė lietuvių jėga jaunimas, Lietuvos gyventojus ištrems į sybirą.
Tokių ir dar šiurpesnių gandų iš kažkur sklysdavo daugybė kuo mes ir tikėjome nes vis tik prisiminus 1941 metų trėmimus ir terorą kad ir nenorom reikėjo tikėti. Kaip žymiai vėliau paaiškėjo kad tai ši propaganda buvo skleidžiama piktų liaudies priešu, bružujų kurie stengėsi raudonosios armijos užnugarį kelt neramumus sėt neapykantą tarp Tarybinės valdžios ir Lietuvos liaudies. Gudrus, gerai užsimaskavę, gal net sėdėdami šiltose vietose liaudės priešai skleidė propagandą ir skatindami kovot už Lietuvos nepriklausomybę, mus vienok vedė pražūtingu keliu.
Taip pat iš anapus vandenino, radio bangomis, tariamieji Lietuvos patriotai, sėdėdami dėdės samo (Dėdės Semo – red.) saliuonuose kūrė piktas radio programas, piktu balsu kranksėjo kaip varnai ištroškę kraujo, agituodami žmones, priešintis tarybinei santvarkai, testi brolžudišką kovą, nepasitiket tarybine valdžia, ketindami greit išlaisvinti. Kaip dabar aišku tie patriotai jie nenorėjo ir niekuomet nekovojo už Lietuvos interesus, o tik rengė jaunąją kartą, tai yra mūsų kartą, pražučiai. Jie tai darė samoningai nes tikrai žinodami savo kaltės sunkumą išnešė savo išdavikišką kailį pas dėdę samą. Ir žinodami savo aklėjimo ir propagandos nuodų stiprumą, jaunajai kartai, nepaliko jos ramybėje bet įvairiais budai ir keliais, kurstė mus eilinį jaunimą, kuris neturėjo jokio politinio supratimo bei išsilavinimo, kovot prieš Tarybų valdžią, ko pasekoje ir buvo daug aukų, kančių, ašarų.
Taip pat nesuprato mūsų ir Tarybinės valdžios darbuotojai bet koks pasipriešinimas ar nepaklusnumas, buvo malšinamas žiauriausiomis priemonėmis, yra pateisinama kur buvo imamasi tų priemonių prieš tuos kurie su ginklu priešinosi tarybinei santvarkai, bet jei jau ginklą padėjo tai kam jį bekankynt. Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas suimant ir fiziniai kankinant reikalaut kad išduotų tėvai vaikus, vaikai tėvus, brolius, seseris, daleiskim kuo gi kalta mano sena motina arba seserys kad mes išėjome į mišką ir kagi mums galėjo padaryti net jei būtų ryžęsi išduoti ir tai jie negalėjo, nes jie nežinojo kur mes esame. Na ir bendrai ar galima, sveikai galvojant statyti tokius reikalavimus tėvams kad išduotų savo vaikus arba vaikams kad išduotų savo tėvus visgi šeima palieka šeima, bendra žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus nežiurint kokie jos būtų asmeniški santykiai. Kad ir toks trėmimas į sybirą, žmonėms buvo siaubingas, juk mūsų aplinkoje augęs žmogus yra prisiryšęs prie savo krašto, prie savo gimtinės, geruoju niekas nenorėjo būti ištremtas į nežinę o gal ir į mirtį, juk niekam niekas nebuvo aiškinama, kur jis yra vežamas ir kas ten jo laukia. Nors tremtyje nekurie gyveno ir gerai, bet kai buvo tremiamas to nežinojo ir su lizdu skyrėsi sunkiai ko gi norėt iš žmogaus jei net kiekvienas paukštelis ar žvėrelis savo lizdą arba olą gina stodamas į kovą kartais net su stipriausiu palyginus su juo pasikėsintoju į jo buveinę.
Kad ir liaudies gynėjų buvo padaryta nekaip nepateisinamų veiksmų kuriuos ir dar kartą suminėsiu, kaip tokio Saliniu kaimo, Gaidžio sodybos ir šeimos sunaikinimas, Obeliškiuose Gurbiniko sodybos ir šeimos sudeginimą, suimtųjų gaujos dalyviu žiauriausias tardymo būdas panaudojant įvairias fizinio kankinimo priemones, suimtųjų gaujos dalyvių šeimų ir įtariamų turint su gauja ryšį ryšininkų, kartais kurie buvo suimami net ir be pagrindo, žiaurus mušimas kankinimas elektros srove; yra tekę girdėt asmeniškai man nuo moters kuri pati buvo tardoma pusnuogei išrengta turėjo pakes šiurkštų ir nepadorų tyčiojimasi bei fizinį kankinimą žodžiu su suimtaisiais buvo elgiamasi labai žiauriai stengiamasi nesiskaitant su priemonėmis palaušt moraliniai dvasiniai.
Nušautų gaujos dalivių numetimas gatvėse jei pasitaikidavo moteriškos, apnuoginant ir suguldant nepadoriai ką galėdavo matyti ne tik suaugę bet ir paaugliai ir vaikai. Kas gi tuo buvo atsiekta, ką gi davė tokie veiksmai, nieko, žiaurumu manau kad nieko negalima paveikti jei tik sunaikinti arba išaukt dar aktyvesnį pasipriešinimą.
Galiu užtykrintai pasakyti jei būtų nors kiek žmoniškiau elgiamasi su suimtaisiais nebūtų liečiami tie kurie legalizavosi mes tikrai 1945 m. rudenį daugelis būtume išėję iš miško pasiduoti, o jei būtų kai koks dar pasilikęs miške niekas jų nebebūtų palaikę. Kiekvienas žmogus būtų pasakęs kogi jūs slapstotės be tikslo, eikite, legalizuokitės ir gyvenkite kaip ir kiti gyvena nes niekas jų neliečia, jie dyrba naudingą darbą. Čia suminėtos priežastys ir paveikė mus nedrisome eiti legalizuotis nes žinojome kad mūsų gali laukti kankinimai o gal ir kankinio mirtis, žmonės tai žinodami padėdavo mums kartais rizikuodami savo ir šeimos pražūtimi nes ir jie matė, kad mums kito kelio nėra.
Žodžiu praeitis pilna skausmo, kančių, neteisybių, nesusipratimų ir visų priežastimi yra praeitas karas. Ir argi jau nebeužtektų to nelaimingo keršto, neapikantos. Kas gi nėra nukentėjęs nuo praeito karo ir pokario neramumų. Kentėjo visi ir tos kančios buvo, didžiausios nelaimės, karo padariniai.
Nemanyčiau kad kuri nors pusė mažiau nukentėjusi, užteko visiems ir jas atnaujindami prisiminime nieko nepalengvinsime ir nepataisysime kas jau padaryta, padaryta nesugrąžinamai kaip nepagražinamai praėjusi diena.
Mes su broliu net ir miške gyvendami netroškome keršto ir kraujo, nors mūsų saligomis buvo galima žudyti jei tik sažinė būtų leidusi. Kaip matote pagal byla nuo 1947 metų nėra padaryta jokių teroristinių aktų, nuo tų metų mes atsiskirem nuo didesnių gaujų kuriosia buvo inspiratoriu terorui, žudinėms užpuolant iš pasalų.
Apiplėšimų tiesa dar padarydavome bet kitaip nebuvo kaip gyvena, kaip sakant, nesėjom nei pjovėm o valgit ir apsirenkt reikėjo. Kitaip gyventi tai yra legalizuotis mes labai bijojom ir ta baimė savo laiku buvo gal ir su pagrindu. Kadangi buvome taip įbaidyti tai ir vėliau kad gal ir nebereikėjo bijoti mes vistik bijojome, nes manėme kad jei legalizuosimės busime fizinei kankinami ir sunaikinami. Nors sunaikinimas ir nebuvo taip baisus nes su ta mintimi buvome jau apsipratę bet kankinimų tikrai bijojome svarbiausia buvo baisu išduoti ir padaryti nelaimingus tuos žmones kurie mums kartais paduodavo kasnį duonos ar priglausdavo nuo šalčio.
Ir štai kada valstybės vairą paėmė į savo rankas N.S. Hruščiovas (Chruščiovas – red.) Tarybų sąjungoje parsidėjo nauja humaniška ėra buvo pradėtos gerbt žmogaus tesė, orumas. Paskelbema 1955 m. amnestija masiniai pradeda grįžti tremtiniai, iš lagerių amnestuoti kaliniai, mes irgi pradėjome galvoti apie legalizavimasi. Sužinojome kad legalizavosi Krasauskas ir gyvena laisvai dorai pelnydamas sau pragyvenimą. Atvykome ir mes pas Knezio gimines legalizacijos klausimu, bet ten radome laiškus kuriuos minėjau bylos eigoje ir tas mus atbaidė nuo legalizacijos nors vėliau buvo prisiusti laiškai iš saugumo komiteto Pirmininko patvirtinti valstybės antspaudu ir generolo majoro Liaudies parašu, bet mes netikėjome manėme kad norima mus apgauti taip pat kaip ir pirmaisiais laiškais atsiustais iš Obelių raj. saugumo.
Bet Knezis mano sesuo Valia ir ir Talutitė sutiko legalizuotis ir išėjo o mes dar palikom slapstytis norėdami išsitykint ar iš tikrųjų kvietimas yra nuoširdus. Taip ir išgyvenome iki 1958 metų.
1958 m. tikrai išsitikinome kad prieš juos nesijama jokių represijų, mes parašėme laišką Valstybės Saugumo Komiteto prie LTSR Ministru Tarybos Pirmininkui gen. maj. Liaudžiai į kurį gen. maj. Liaudis ir atsakė užtikrindamas mums neliečiamumą, suteikiant Tarybinio piliečio teises ir laisvą gyvenimą, kuo mes patikėjome ir legalizavomės. Po legalizacijos, kada buvo suteiktos salygos mums laisvai gyventi mes stengėmės gyventi dorai ir sažiningai dirbdami naudingą darbą norėdami doru gyvenimu ir darbu kiek galima ištaisyti tas klaidas kurias buvome padarę slapstydamiesi, ką liudija ir mūsų karekteristikos iš darboviečių.
Bet dabar yra sulaužiti tie pažadai kuriuso dave tokie itakingi Valstybės darbuotojai tvirtindami Valstybės antspaudu ir savo parašu bei žodžiu gen. maj. Laiudis sakė kad rašęs ir dabar kalbąs užtikrindamas mums neliečiamumą įgaliotas Valstybės ir Partijos.
Taip pat ir generolas leitenantas iš Moskvos taip pat žodžiu užtikino mums laisvę ir neliečiamumą ir sakė kad prieš mus nebus imamasi jokiu represiju ką vis tai girdėjo ir LTSR Prokuroras. Gen. leit. iš Maskvos sakė jei prieš mus bus imamasi kokių represijų tai skustis į Maskvą bet Tarditojas nepatarė paaiškindamas, kad tas pats bus jei kreipsitės į LTSR Prokurorą ir Saugumo Komiteto Pirmininką į kuriuos aš ir kreipiaus su prašymu į kurį buvo atsakyta neigiamai. Tad štai dabar ir sėdime kaltinamajame suole laukdami pasmerkimo.
Aš žinau kad esu kaltas bet prašau atižvelgti Aukščiausią Teismą į mano nudoditas aplinkybes kurios mus paskatino šiam baisiam nusikaltimui.
Mūsų pasmerkimas argi nukentėjusiems argi ką bepalengvins aš labai apgailestauju dėl veiksmų prašau mūsų nepasmerkti laisvės atėmimu o nukentėjusiems materialiniai, galima atlygint gyvenat ir laisvėja galima išskaityt tam tykrą procentą iš mūsų atlyginimo kas ilgainiui ir bus atliginta visiems nukentėjusiems.
Noriu kelius žodžius tarti apie brolį. Štai kad ir brolis, aš sakau tikrai kad ji išvedė į mišką tik tėvas jis tada buvo tik paauglys nieko nesuprato kaip ir visi šeimos nariai taip ir jis buvo didelėj tėvo įtakoj ir bendrai kurgi jau reikėjo dėtis, giminių toliau niekur neturėjome kur būtų galima pasitraukt jis norėjo kur nors įstot į mokyklą bet nebuvo saligų nei lėšų na o apie namus gyvent buvo neimanoma vistiek būtų suėme liaudies ginėjai ir būtų pasielgę negeriau kaip su mūsų broliu Petru butu ir Izidoriui mušant atimta sveikata ir jei neužmuštas čia vietoje tai būtų nuteistas ir išveštas į lagerius bado mirčiai, kas atsitiko ir su broliu Petru.
Žodžiu visiems mūsų šeimos nariams gresė šiurkščios ir žiaurios represijos iš vietinės valdžios pusės. Tai, kas buvo tas jau praėjo ir norėtusi kad nesugražinamai, ir noriu kad ta šiurpi praeitis nebūtų prisimenama. Ir nuoširdžiai prašau Aukščiausi Teismą neteist brolio nes jis, kaip minėjau, išėjo į mišką tik smarkiai veikiamas tėvo ir tikrai blogų aplinkybių. O dabar yra sukuręs šeimą tad nepadarykite nelaimingų ir kitų asmenų kurie dabar yra surišti su jo asmeniu ir palykite nors vieną sūnų mūsų senos močiutės paguodai.
Tad dar kartą prašau Aukščiausio Teismo Pirmininką ir Tarėjus atsižvelgt į aukščiau nuroditas priežastis ir aplinkybes ir neteis mūsų laisvės atėmimu ipač dabar kada žmonija kopia į aukščiausia kulturos viršūnę kada rakėtos rengemos skryst į kitas planetas, kada žmonės kiek man teko patyrt iš daugelio žmonių, nori pamiršt, amžinai kerštą ir neapykantą visi trokšta ramybės, taikos trokšta gyvent kuribingai statant gražų Komunistinį rytojų tad nuoširdžiai prašau leist mums laisvėja savo kuklaus darbo įnašą nešt į Liaudies lobiną, Komunistinę statybą“.