Lygiai prieš 75 metus Lietuvoje buvo prievarta sugaudyta ir išsiųsta į Raudonosios armijos dalinius 24 100 lietuvių (iki 1945 balandžio šis skaičius išaugo dvigubai). Dalis atsidūrė vadinamojoje lietuviškoje 16-oje divizijoje. Menkai apmokyti ir dar prasčiau aprūpinti kariai buvo metami prieš vokiečių įtvirtinimus ir šimtais žūdavo. „Jauni vyrai eina mirti išbalusiais ir pageltonavusiais veidais patys nežinodami už ką“, – rašė prievarta mobilizuotas A.Piliūnas.
Bet štai ką man parašė archeologas Linas Kvizikevičius, kuris dalyvavo vasarą karinių archeologų ekspedicijoje atliekant Latvijoje, Kuldingos raj. Saldus apyl., Budinieki kaime, 1944 m. vėlyvą rudenį žuvusių palaikų ekshumavimą: beveik visi palaidoti lietuviai (jų palaidojimo vieta yra nustatyta pagal archyvinius duomenis) neturėjo jokių sovietinės karinės uniformos atributų, ženklų ir apdovanojimų. Lietuviai laidoti su rožančiais ir lietuviškomis maldaknygėmis. Atliekant papildomus archyvinius tyrimus buvo nustatyta, kad kapavietėje yra palaidota apie 100 lietuvių kilmės asmenų: Stasys Čekavičius, Antanas Visbaras, Mikas Čaikauskas, Vytautas Tranas, Kazys Kurlianskas, Antanas Domeika ir kt.
Pagal Latvijoje galiojančią tvarką ir susitarimus visi žuvusieji bus palaidoti vienose kapinėse. Tačiau latvių kolegos klausia ar Lietuva norėtų lietuvius perlaidoti Lietuvoje, ar Raudonosios armijos karių kapinėse Latvijoje, perlaidojant juos atskirai nuo kitų. Šiuo klausimu kreiptasi į Lietuvos institucijas, tačiau nesulaukta jokių atsakymų.
Kreipiuosi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją ir Kultūros ministeriją, kad 1944-1945 m. sovietinio teroro (masinių mobilizacinių gaudynių metų suimti, įkalinti ir paskui išsiųsti į karinius dalinius) aukomis tapę lietuviai, per prievartą atsidūrę 16-oje divizijoje, būtų perlaidoti atskirai ir mūsų institucijos atkreiptų į tai dėmesį bei dėl to kreiptųsi į Latvijos atsakingas institucijas.
