Ar galima valgyti su kauke?

Matyt, valgyti su kauke sunkiai pavyktų. Tektų ją nusiimti. Tad ar ekonomika ilgai galės puškėti „nuotoliniu būdu“? Ne kiekvienas verslas, ypač individualus, turėjo pinigų po pagalve. Ne kiekvienas tuose versle samdomas darbuotojas turėjo trijų mėnesių atsargas „juodai dienai“. Klausimas, kankinantis nuo XIX a. klasikinius ekonomistus, – ką daryti? Žinoma, galima pasakyti, kad kiekvienos užsivėrusios durys atveria naujas galimybių duris. Ar bent langelius. Bet tai tik teorija.

Praktikoje dešimtims ir šimtams tūkstančių žmonių tenka prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Žinoma, pandemija baigsis. Bet ne po mėnesio ar dviejų. Net ir dabar, karantino sąlygomis, matant, kaip laikomasi reikalavimų riboti socialinius kontaktus, akivaizdu, kad į virtualią erdvę persikelti dauguma net neketina. Galite tai vadinti kaip norite, kad ir „puota maro metu“, bet, pakeitę įprastinį gyvenimo tempą, visi ne iš blogos valios nori kuo nors užpildyti neišvengiamai atsiradusį „laisvą laiką“ dėl „prastovos“. Net jei pandemija ir išsiplės bei sergančių skaičius bus dešimteriopai didesnis, jokie ribojimai ar draudimai nesustabdys mėgstančių judėti. Fizinis sienų uždarymas arba nusileidusi koroninė „geležinė uždanga“ visus suspaudė į šį nedidelį žemės lopinėlį. Lietuvą.

Taigi, ką daryti? Praktiškai kiekviena valdžia (ir nesvarbu, kuri būtų valdanti partija) imtųsi panašių veiksmų virusinei krizei suvaldyti. Mažiau arogantiška valdžia nesvaigtų apie savo galimybes (visais pasirūpinsime, visko užteks...), o pradėtų sakyti žmonėms tiesą. „Turimų atsargų užteks tik ribotą laiką“, „atsargos kaupiamos ne visiems ir kiekvienam žmogui aprūpinti, o užtikrinti gyvybiškai svarbių institucijų (šiuo atveju ligoninių) funkcionavimą“, „daromos klaidos iš nepatyrimo, bet kviečiame geriausius specialistus padėti“, „LT mokslinis potencialas bus visu 100% išnaudotas krizės suvaldymui“, „neversime nieko laukti, jei norite pasitikrinti kilusius įtarimus dėl viruso, tačiau galimybėmis pasirūpinome pavėluotai“ ir pan.

Oponentų kritiką labiau toleruojanti valdžia iš karto jungtų visas valdžios institucijas (net ir Seime) į bendrą darbą, kad išnaudotų visą potencialą tvarkytis su virusine krize ir negatyviu poveikiniu ekonomikai, pasinaudotų visomis galimybėmis aiškinti žmonėms realią situaciją... Labiau realius darbus, o ne biurokratinį jų imitavimą mėgstanti valdžia jau kviestų medikų, mokytojų ir kitų profesinių grupių geriausius atstovus į viešų viešiausias grupes, kurios ne per metus, o per savaitę paverstų visą šalį su funkcionuojančiu „nuotoliniu švietimu“, „nuotoliniu valdymu“ ir t.t.

Labiau konstitucijos dvasią, o ne tik raidę gerbianti valdžia jau siųstų žinią apie demokratiškai priimamų, svarstomų ir sparčiai įgyvendinamų sprendimų ne mažesnę vertę krizės suvaldyme, negu vykdomosios valdžios spaudos konferencijos apie va va va jau Spartanu atskraidinamus regentus. Siųstų žinią apie tai, kaip svarbu kiekvieno žmogaus indėlis ir dalyvavimas susitvarkant su bet kuria krize. Ir ne dėl to, kad iš jos „išeitume labiau susitelkę“. O todėl, kad išties, kaip niekada, yra svarbus kiekvieno žmogaus indėlis.

Užsitęsus virusinei atakai vis tik iš naujo tektų peržiūrėti galimybes daliai aptarnaujančios sferos atnaujinti veiklą, prieš tai prisiėmus papildomus įsipareigojimus užtikrinti epidemiologinį saugumą savo darbo vietose. Juk maisto išnešiotojas ar autobuso vairuotojas, prekybos centro kasininkas tikrai kontaktų skaičiumi pranoktų bet kurį kirpėją, ar kokio molio, ar stiklo dirbinių parduotuvės darbuotoją. Kurį laiką gali tekti keisti aptarnavimo stilistiką ir parfumerijos pardavėjai su kaukėmis nebesiūlys pirkėjams ant nosių užsitempusiems kaukes pauostyti naujausių kvepalų. Gali būti, kad drabužius parinks, atneš tik pardavėjas ir matuos metru, kaip geriausiuose XX amžiaus siuvyklose. Daugelio prekių nebepavyks grąžinti atgal netgi po dezinfekcijos. Verslai gali bent jau laikinai prisitaikyti prie griežtesnių apribojimu, bet jei negalės neveikti metus. Į virtualią prekybą gali perkelti daug ką, bet ne viską.

Net ir šiuo atveju valstybė galėtų paremti smulkaus ir vidutinio verslo adaptaciją prie pakitusių sąlygų: virtualių prekybos platformų sukūrimo, produktų reklamos ir pan. Tokios adaptacijos fondas padėtų verslui, verslas – valstybei pradėtų vėl mokėti mokesčius. Nereikia būti ekstrasensu, kad sužinotum, kokia aptarnavimo sferos dalis persikels į šešėlinį „aptarnavimą į namus“, jei nenumatytai ilgai užsitęs virusinio skiepo paieška.

Žinoma, visada bus manančių, kad namie sukaupus didesnes tualetinio popieriaus atsargas, viskas praeis savaime ir be pasekmių. Koronė ekonomikai, o per ją, nesurinkus mokesčių, ir viešajam sektoriui – taip pat gali būti nemenkas išbandymas. Patirtis rodo, kad paskolinti eurai nėra begaliniai. Galiausiai tektų suktis patiems. Tad visi turėtume galvoti apie ateitį ir, pageidautina, analizuojant galimus neišvengiamus pokyčius bei ruošiantis priimti tuos iššūkius. Ir ne, ne trims mėnesiams. Kur kas ilgesniam laikui.

Photo by cottonbro1

Nuotrauka asociatyvi

© 2020 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.