Kodėl visi jaudinasi dėl istorijos?

Na gerai, nesijaudina, bet vis tiek ieško atsakymų. Ką pakeičia surastas Vasario 16-osios aktas, Vanago kapas ar paskutinio žuvusio partizano palaikai? Ką keičia Nacionalinės ekspedicijos, kai pažvelgiame į save iš šalies, kitų tautų akimis?

Klausimai, klausimai... Ir kiekvienas turime savo atsakymą.

Istorijos žinojimas mums gali suteikti orumo arba gali priversti ilgai murkdytis purve. Gali padėti suprasti dabartį, o gali ir uždėti rožinius akinius, kai reikės nuspėti ateitį. O gal ir atvirkščiai. Nėra kažkokio bendro recepto, kodėl stumdomasi dėl istorinio palikimo, seniai užmirštų atsiminimų, ar mažai ką mūsų buityje keičiančių istorijos knygų.

Bet ar gali būti bendras istorijos suvokimas ir vertinimas? Mano įsitikinimu, tai yra utopija. Kaip ir istorijos pabaigos pranašystės. Žmonės pernelyg skirtingi, pernelyg daug ką turi slėpti, kad atsirastų visiems priimtinas vienodas vertinimas. Nugalėtojas (nebūtinai kare) pasakos savo istorijos versiją, kurioje atrodys geriausiai. Pralaimėtojo (nebūtinai kare, tiesiog nevyraujanti ar marginalizuota versija) pasakojimas bus paslėptas kažkur tautos gelmėse.

Šalys, tautos pagal savo subrendimo lygį platins savas nesenos istorijos versijas. Kodėl nesenos? Todėl, kad daugiau kaip šimtmečio senumo istorija jau nebeturi gyvų liudininkų, nebekelia tiek aistrų ir emocijų. Nebent tie jausmai per istorinį pasakojimą būtų „instaliuoti“ į dabarties pasakojimus – „žiū, koks Vytautas Didysis buvo“ (sugretinimui visada tiks „Jogaila – išdavikas“), kur „žirgus girdė“, kokią valstybę valdė ir su kuo kariavo, kaip „savo Žalgirį laimėjo“ ... Ir panašiai. Tai nėra blogai – likę tautos valstybingumo simboliai, senovės politikams sukurti įvaizdžiai leidžia mums paprasčiausiomis schemomis perimti visą šį tūkstantmetį pasakojimą. Ir kiekvienas tautietis net galėtų jo „trumpąjį kursą“ labai išraiškingai bet kam papasakoti.

Žymiai klampesnė yra dabartinio, prisimenamo ir visai apčiuopiamo laikmečio istorija. Kurią mums papasakojo tėvai, seneliai ir proseneliai. Kaip rašė viena dabartinės istorijos tyrimų kritikė apie savo šeimos tragiškus išgyvenimus totalitarinio melo epochoje – „man nereikia nieko tirti, viską papasakojo senelė ir man to užtenka“.

Žinoma, didžioji visuomenės dalis ir negalvoja apie istoriją, kaip itin būtiną ir reikalingą dalyką. Yra svarbūs materialiniai šeimos ar asmeniniai poreikiai, kur istorijos poreikis atsidurtų kažkur eilės gale. Tačiau, kaip bebūtų keista, būtent žinojimas, kokiomis gatvėmis vaikštome ir ką aplinkui matome, leidžia mums jaustis taip, kaip ir jaučiamės. Laisvi, ar pavergti. Nepriklausomi ar rašantys svetimo istorijos supratimo diktantus. Žinantys ar savo šaknis praradę analfabetai. Įvertinantys praeityje save šiai tautai atidavusius ir net gyvybę paaukojusius žmones, ar istorijos labirintuose klaidžiojantys akli kurmiai.

del istorijos

© 2020 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.