SKAITYTI RUSIŠKAI (ЮОЗАС ЛУКША-ДАУМАНТАС: ЛЕГЕНДА В ЗАПАДНЕ ДЕЗИНФОРМАЦИИ), UKRAINIETIŠKAI (I dalis: ЮОЗАС ЛУКША-ДАУМАНТАС: ЛЕГЕНДА У ПАСТЦІ ДЕЗІНФОРМАЦІЇ) IR ANGLIŠKAI (greitai bus galimybė)
Vienas garsiausių kovos su okupantais už nepriklausomos Lietuvos atstatymą 1941–1951 metais dalyvių Juozas Lukša (labiausiai žinomais slapyvardžiais Daumantas, Skrajūnas, Skirmantas) ne savo noru vėl pateko į dezinformacinės kampanijos sūkurį. Priežastys kelios:
- Rusija visą lietuvių kovą su sovietine okupacija mėgina diskredituoti, ne tik nepripažindama 1940–1990 m. okupacijos, bet ir visus lietuvių kovotojus už nepriklausomybę vadindama nacistinių okupantų kolaborantais ir Holokausto dalyviais.
- Bet kuris 1940–1953 m. kovos už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą judėjimas, kuris buvo įspraustas į to meto geopolitinius rėmus ir neturėjo didelių pasirinkimų šioje kovoje, Sovietų Sąjungoje, o dabar Rusijoje, a priori siejamas pirmiausia su pagalba Vokietijai II pasauliniame kare, o po 1945 m. – su vokiškųjų kolaborantų nusikaltimų slėpimu.
- Bet kuri 1940–1945 buvusi lietuvių pogrindinė organizacija, kuri siekė pasinaudoti Molotovo-Ribentropo paktu susaistytų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos konfliktu ir gauti iš to naudos kovai už valstybinę nepriklausomybę, Rusijoje iš karto įrašoma į morališkai smerkiamų sąrašą, net akivaizdžiai ignoruojant Molotovo-Ribentropo paktą ir Rytų Europos pasidalijimą tarp Stalino ir Hitlerio 1939–1941 m.
- Veikusių pogrindinių organizacijų nariai ar šalininkai a priori apkaltinami antisemitinėmis nuostatomis, ignoruojant jų asmenybes, asmenines nuostatas, net dalyvavimą žydų gelbėjime. Stengiamasi jiems priskirti atsakomybę už nusikaltimus, su kuriais jų nesieja jokie dokumentai ar liudijimai, siekiant bent palikti šių nusikaltimų kontekste įrašytus jų vardus. Užmirštamas faktas, kad sovietinės struktūros ilgus dešimtmečius pačios ignoravo Holokausto nusikaltimus, o kartais, savo saugumo struktūrų poreikiams išnaudodamos perverbuotus kolaborantus ar už nusikaltimus žmoniškumui atsakingus asmenis, laiku netyrė kai kurių rezonansinių Holokausto nusikaltimų.
- Rusijoje neigiama okupuotų tautų teisė į savigyną, ginantis nuo komunistinio režimo inspiruoto Raudonojo teroro. Ignoruojama jų teisė rinktis savigynos būdus prieš okupantus, kurie vykdė nusikaltimus žmoniškumui ir genocido nusikaltimus, taikė tarptautinės teisės draudžiamus kariavimo metodus prieš civilius gyventojus, nepripažino ginkluoto pasipriešinimo dalyvių kombatantais.
- Rusijoje ignoruojamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vidinės sandaros demokratiškumas, kombatantams būdingų principų laikymasis (uniformuoti kariai su atpažinimo ženklais), karo meto baudžiamosios teisės normų laikymasis, deklaruotas atsakomybės už nusikaltimus vokiškosios ir sovietinės okupacijos metais principas.
- Rusijoje iki šiol ne tik buvo slepiami nusikaltimų žmoniškumui ir genocido nusikaltimų kaltininkai, bet ir nuo visuomenės slepiami totalitarinės Sovietų Sąjungos valstybės ir saugumo institucijų dokumentai, kuriuose yra aprašyti kovos su ginkluotu antisovietiniu pasipriešinimu būdai, metodai ir rezultatai. Kiekvienas sovietinių represinių struktūrų darbuotojas, kad ir kokius nusikalstamus žmoniškumui ar karo nusikaltimus slopindamas ginkluotą ir neginkluotą antisovietinė pasipriešinimą jis būtų padaręs, ar dalyvavęs civilių žmonių trėmimuose, iš anksto įvardijamas kaip „kovotojas prieš fašizmą“ ir II pasaulinio karo dalyvis.
- Stengiamasi ignoruoti 1940–1941 m. sovietinės okupacijos tragiškas pasekmes Lietuvos visuomenei, ekonomikai ir kultūrai, kai buvo suskaldyta visuomenė, į valdžios postus iškelti nepriklausomoje Lietuvoje už įvairius nusikaltimus teisti asmenys, suvalstybintas ne tik lietuvių, bet ir žydų asmeninis bei bendruomeninis nekilnojamas turtas, konfiskuotos gyventojų santaupos užsienio valiuta ir auksu. Marginalizuota didelė, nepriklausomos Lietuvos laikais turėjusi vidutines pajamas ar buvusi pasiturinti visuomenės dalis, pritaikant jai (net ir jų vaikams) pačias įvairiausias represines priemones, jas teisinant ir pagrindžiant komunistine ideologija. Visa tai parengė dirvą lengvesniam dalies lietuvių įsitraukimui į nacistinių okupantų saugumo struktūrų organizuotus Holokausto nusikaltimus nuo 1941 m. birželio.
Žinant šiuos dezinformacijos idėjinius pagrindus ir tai, kad istorijoje dažniausiai yra neišvengiami patys įvairiausi prieštaravimai, konfliktai ar asmenybių lūžiai, galima suprasti, kodėl Juozas Lukša-Daumantas tapo dezinformacijos taikiniu. Tai jis 1941 m. balandžio mėn. įsijungė į pogrindinę studentų grupę, kovai už Lietuvos nepriklausomybę esamomis geopolitinėmis sąlygomis. Tai jis 1941 m. birželio 4 d. buvo sovietinio saugumo suimtas ir tapo jų nusikaltimų liudininku Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o sukilimo metu išsilaisvinęs iš kalėjimo – vėliau įsijungė į antinacinę rezistenciją. Tai jis 1945–1947 m. aktyviai įsijungęs į lietuvių ginkluoto pasipriešinimo gretas, 1947 m. pradžioje demaskavo vieną garsiausių ir labiausiai užkonspiruotų sovietinio saugumo MGB agentą Juozą Albiną Markulį-„Erelį“. Tai jis 1947 metais du kartus įveikė „geležinę uždangą“, perdavė į Vakarus informaciją apie lietuvių pasipriešinimą, okupantų brutalų terorą ir net lietuvių katalikų laišką popiežiui. Tai jis 1950 m. parašė memuarinę knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, apie Lietuvos partizanus. Tai jis buvo NATO šalies, Jungtinių Valstijų žvalgybos tarnybos CIA operacijos kodiniu pavadinimu „AECHAMP“ dalyviu 1949–1950 metais ir kai iš Vakarų Vokietijos buvo permestas desantu į Lietuvą 1950 m. spalio 4 d. atsiuntė apie dešimt radiogramų, kuriose demaskavo sovietinio saugumo operaciją (nors CIA to ir neįvertino). 1950 m. jam Lietuvos laisvės kovos sąjūdis suteikė Laisvės kovos karžygio garbės vardą ir apdovanojo 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Tai apie jį iš Lietuvos sovietinis saugumas siuntė dezinformaciją į D. Britaniją jau 1951 m. Tai jis žuvo nuo sovietinio saugumo agentų smogikų rankų 1951 m. rugsėjo 4 d. J. Lukša tapo dabartinės Lietuvos pasipriešinimo simboliu, apie kurį yra kuriami filmai, kuriam yra statomi paminklai.
Čia apžvelgsiu tik vieną gyvenimo epizodą, kuris buvo iškraipytas ir iki šiol naudojamas dezinformacijai tiek apie Juozą Lukšą, tik apie jo vestą kovą su okupantais 1941 metais, apkaltinant jį niekuo nepagrįstomis antisemitinėmis nuostatomis, sąmoningai ir melagingai įrašant jo pavardę prie Holokausto vykdytojų ir pogromo Kaune dalyvių.
SEPTYNIOLIKA DIENŲ KALĖJIME
Juozas Lukša-Daumantas į sovietinio saugumo arba NKGB rankas pakliuvo 17 dienų vienintelį kartą – 1941 m. birželio 6 d. (viename dokumente minima birželio 4 d.). Birželio 1 d. buvo suimtas Vytauto Didžiojo universiteto Kaune studentų grupelės pirmas narys, Lukšos kurso draugas – Bronius Barzdžiukas (jis išlaikė ryšius su J. Lukša ir vėliau, o 1947 m. pradžioje savo informacija J. Lukšai padėjo demaskuoti MGB agentą J. Markulį). Birželio 3 d. suimtas Bronius Vaidilas, kuris tardyme pasakė kitų grupės narių pavardes. Grupė įsisteigė pati ir save identifikavo kaip „Aktyvistus“ (ši sąvoka to meto Lietuvoje buvo žinoma – dar 1938 m. taip save vadino radikalios opozicijos atstovai). Lietuvių aktyvistų fronto organizacija, kuri 1940 m. pabaigoje įsisteigė Berlyne ir vienijo skirtingų politinių srovių atstovus, turėjo narių, kuriems nebuvo svetimas ir antisemitizmas. Bet tai nebuvo J. Lukšos įsitikinimų ar pažiūrų dalimi.
1941 m. birželio mėn. be J. Lukšos, B. Barzdžiuko ir B.Vaidilo, taip pat dar buvo suimtas grupės narys Kazys Gediminas Ruzgys. J. Lukšos suėmimą sankcionavo Eusiejus Rozauskas ir Danielius Todesas, o pirmasis tardė NKGB 6-ojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio padėjėjas Celkov. Pirmas tardymas buvo 1941 m. birželio 6 d., o antras ir paskutinis – birželio 21 d. J. Lukša tardomas patvirtino tai, ką pasakė B. Vaidilas, nieko daugiau: „.... Ruzgys pradėjo mums pasakoti, kad yra slapta lietuvių organizacija, kurios pavadinimą gal ir minėjo, bet aš neatsimenu, todėl mums reikia organizuotis, nes galbūt turėsim galimybę atstatyti nepriklausomą Lietuvą!“. Iš kitų tardomųjų protokolų yra žinoma, kad 1941 m. balandžio mėn. G. Ruzgys dar pranešė savo studentų grupelei, kad egzistuoja organizacija „Aktyvistai“, kurios tikslas yra atkurti nepriklausomą Lietuvą.
Penkių studentų grupelė per du mėnesius spėjo vieną kartą susitikti ir pasidalinti trimis dešimtimis egzempliorių atsišaukimo, kurio pavadinimas – „Kolchozai – mūsų pražūtis“. Nieko daugiau. Taip pat kalbėjo ne tik apie laisvos Lietuvos atstatymą, bet ir kovą su okupantais. Taip pat kai kurie grupės dalyviai (Lukša tarp jų neminimas) pasidalijo vienu lapeliu, kuris buvo pavadintas „Lietuvių informacijos biuras Berlyne“, kuriame buvo rašoma apie desantus. Pagal grupės nario B. Vaidilo parodymus, G. Ruzgys paaiškino, kad organizacijos tikslas išnaudoti susidūrimą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos ir atkurti nepriklausomą Lietuvą. Jeigu nusileis desantai, tai padėti jiems, bet „vokiečiai taip pat laikomi okupantais ir kai anglai juos sumuš ar Vokietijoje kils revoliucija, pasinaudot ta proga ir vokiečius išvyt“. Priminsiu, kad kalbėta apie Molotovo-Ribentropo pakto susaistytas sąjungininkes, kurios okupavo kaimynines valstybes ir viena jų kariavo su D. Britanija ir Prancūzija.
J. Lukšai 1941 m. birželio 20 d. tardytojas Icikas Dembo pateikė kaltinimą: „priklausė kontrrevoliucinei organizacijai „Aktyvistai“, kuriai vadovavo Ruzgis Kazys-Gediminas, s. Prano, aprūpino Barzdžiuką ir Vaidilą kontrrevoliuciniais lapeliais tikslu išplatinti juos tarp LTSR valstiečių, dalyvavo slaptuose pasitarimuose įvykusiuose jo paties bute“ (žr. J. Lukšos byla Nr. 13563/3, Lietuvos ypatingasis archyvas). Birželio 21 d. NKGB 6-ojo skyriaus operatyvinis įgaliotinis I. Dembo paskutinį kartą apklausė J. Lukšą ir šis dar kartą patvirtino, kad „Ar Ruzgis minėjo tos organizacijos pavadinimą neatsimenu. Tos organizacijos tikslas buvo sukurti „Laisvą Lietuvą“.
Prasidėjus karui kaliniai išsivadavo. Tarp jų buvo ir J. Lukša bei G. Ruzgys ir B. Barzdžiukas. B. Vaidilas, panašu, buvo išvežtas į Baltarusiją (Červenės žudynes) ir likęs gyvas sugrįžo į Lietuvą. J. Lukša taip pat grįžo namo, nes tėvai gyveno netoli Kauno ir nuo rudens tęsė nutrauktus mokslus universiteto Statybos fakultete. KGB šią bylą nutraukė tik 1964 metais, kuomet dar kartą patvirtino J. Lukšos mirtį. Paskutinį kartą iš savo archyvų KGB išsitraukė 1989 metų lapkričio mėn., jos pareikalavus KGB Kauno miesto skyriaus viršininkui plk. G. Bagdonui.
Ir štai čia prasideda didžioji dezinformacija, pasinaudojant tuo, kad J. Lukša buvo kalintas ir tardomas sovietinio saugumo, kad birželio 23 d. sukilėlių buvo išvaduotas iš Kauno kalėjimo ir kad turėjo nekęsti Lietuvos okupantų, o priklausydamas organizacijai be narystės („Lietuvių aktyvistų fronto“ studentų penketukui) tariamai „privalėjo“ perimti kai kurių LAF vadovų antisemitinius viražus. Sukuriama dezinformacinė istorija apie tariamą Juozo Lukšos dalyvavimą žydų pogrome Kaune 1941 m. birželio 27 d. vadinamajame „Lietūkio“ arba NKVD garaže. Dezinformacijos atsiradimui maždaug paskutiniame XX a. dešimtmetyje buvo palanki dirva, nes vis dar nebuvo išsiaiškintos pogromo aplinkybės ir tikrieji dalyviai.
Tik 2005–2007 m. tyrimą (jis buvo daromas rašant scenarijų G. Sviderskytės dokumentinių filmų ciklui „XX amžiaus slaptieji archyvai“) Lietuvos ir Vokietijos archyvuose atliko Arvydas Anušauskas, o galutinis variantas (buvusio dokumentinio filmo scenarijaus pagrindu) buvo paskelbtas Arvydo Anušausko ir Gražinos Sviderskytės knygoje „XX a. slaptieji archyvai“ 2008 m. Nors filmas ir tyrimas buvo pristatytas Vašingtono Holokausto muziejuje, tačiau žinia apie atskleistas pogromo aplinkybes ir tikruosius vykdytojus bei užsakovus sunkiai prasiskverbia į oficialiąją Holokausto istoriją. Toliau pateikiama tyrimo santrauka.
„LIETŪKIO“/ NKVD GARAŽO POGROMO UŽKULISIAI. BUDELIAI.
1940-aisiais suimtuosius ir nuteistuosius NKVD kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kalinių buvo apie du tūkstančius. Bet saugumiečiai tardė tik apie aštuonis šimtus politinių kalinių. Po birželio sukilimo saugumiečiai spruko, kaliniai buvo išvaduoti. Dalis išvaduotų kalinių, kurie gyveno toli nuo Kauno ar sunkiai vaikščiojo dėl patirtų kankinimų, Raudonojo kryžiaus buvo apgyvendinti mokykloje, šalia vadinamojo „Lietūkio“ (arba tuo metu jau buvusio NKVD garažo). Būtent čia susitiko nuo birželio 25 d. Kaune buvęs einsatzgrupės vado Franzo Stahleckerio vertėjas, SS untersturmfiureris Richardas Schweizeris ir jo agentas, iš NKVD kalėjimo išsivadavęs Juozas Surmas. Ir jau 1941 m. birželio 27 d. buvusiame „Lietūkio“ / NKVD garaže grupė lietuvių, stebint kelioms dešimtims vokiečių kareivių ir didesniam skaičiui vietos gyventojų, itin žiauriu būdu nužudė keliasdešimt žydų tautybės vyrų. Visa tai įamžino keli vokiečių fotografai. Iš viso žinoma 17 pogromo nuotraukų. Keturių nuotraukų autoriai (arba vienas autorius) nenustatyti. Spėjama, kad vieną-kitą kadrą padarė kažkoks vokietis iš 290-osios divizijos. Esą jis žuvo Baltarusijoje, todėl jo nuotraukos pateko į Minsko Spalio revoliucijos muziejų. O dabar kartu su kitomis saugomos Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone. Kitas nuotraukas randame Vokietijos valstybės archyvo padalinyje Liudvigsburge ir jų autoriai tiksliai žinomi. Jas padarė karys iš 562-osios duonkepių kuopos – Karlas Röderis. O šias nuotraukas – devynias arba dešimt, dėl vienos abejojama – padarė 16-osios armijos štabo fotografas Wilhelmas Gunsilius. Po karo nuotraukas konfiskavo policija. Fotografai liudijo kitomis masinėmis žudynėmis kaltintų gestapininkų bylose.
Praėjus dvidešimčiai metų nuo Garažo pogromo, pradėjus tyrimą 1960–1961 metais, KGB dar galėjo apklausti liudininkus ir pasidomėti dar gyvais dalyviais. Tačiau KGB tyrimas liko nebaigtas. Kodėl – galima nuspėti, išsiaiškinus kai kuriuos įtariamuosius.
KGB tardytojai galėjo naudotis savo turtingu archyvu. Antai 1944 metais NKVD kontržvalgybininkai tardė Praną Baleniūną. Jis vos atėjus vokiečiams stojo į „baltaraiščių“ gretas (skirtumas nuo 1941 m. birželio sukilimo dalyvių tas, kad kovose su raudonarmiečiais nedalyvavo) ir jau birželio 25–26 dienomis geležinkelio stotyje prižiūrėjo žydus, kurie užkasė kritusius raudonarmiečių arklius. Reiškia, nuo pat pirmųjų okupacijos valandų žydai buvo verčiami dirbti juodus darbus. Tačiau dar svarbesnė kita Baleniūno tardymo detalė: jam žinomas baltaraištis Josifas Vaitkevičius esą buvo tikras sadistas. Jis esą „garaže plovimo žarna pro burną pildavo vandens tol, kol žmogus mirdavo“. Bet NKVD‘istus labiau domino tik Baleniūno pažįstamas – nepriklausomos Lietuvos generolas Nagius-Nagevičius ir apie Josifą Vaitkevičių neklausinėjo, o jo galima kaltė liko neįrodyta. Panašiai pro KGB koštuvą praslydo dar vienas įtariamasis – Algirdas Antanas Pavalskis, keliais slapyvardžiais dangstęsis NKVD ir gestapo agentas. Egzistuoja versija, kad ir Pavalskis galėjo dalyvauti pogrome – kad išvengtų bausmės už ryšius su NKVD ir įsiteiktų gestapui. Po karo jis vėl pakeitė pažiūras ir provokavo lietuvių partizanus. Tačiau prielaidos dėl Pavalskio grįstos tik panašumu lyginant nuotraukas.
KGB skirtingu laiku sulaikė, tardė ar tik sekė beveik visus žinomus įtariamuosius, bet nė vienam nepateikė kaltinimų. Tik vieną iš jų sušaudė – už kitus nusikaltimus. Bet nors kaltinimų ir nebuvo, keli asmenys garažo byloje paliko ypač gilų pėdsaką. Kai kuriais pėdsakais teko sekti pirmą kartą.
Iš vieno politinio kalinio dienoraščio savo laiku KGB sužinojo apie Juozą Surmą. Jis Lukiškėse kameros draugams, iš kurių jis vogė duoną, prisipažino dalyvavęs garažo žudynėse – ir ne tik dalyvavęs, bet iš dalies jas organizavęs, kadangi pažinojo tokį Schweizerį, kuris tuomet buvo „einsatzgrupės“ vado Stahleckerio vertėjas. Šitas Surmo ryšys su Schweizeriu greičiausiai nebuvo atsitiktinis, kaip ir Surmo pavardė KGB dokumentuose nebuvo minima atsitiktinai. KGB pradėjusi sekti kitą potencialų garažo žudynių dalyvį Praną Brunoną Matiuką, sužinojo ir Surmo pavardę.
Juozas Surmas, eilinis – 1940-ųjų gruodį suimtas už šnipinėjimą vokiečiams ir kalėjo iki birželio 22-os dienos. 1941-ųjų metų liepos 1-ąją priimtas į Tautinio darbo apsaugą, į Pirmąją kuopą; rugpjūtį perkeltas į Pagalbinės policijos tarnybos Antrąjį batalioną; rugsėjį atleistas; 1946-aisiais suimtas ir nuteistas 15 metų. Po metų lageryje žuvo nelaimingo atsitikimo metu.
Juozas Surmas mirė anksčiau nei KGB pradėjo parodomąjį civilių žudynių įtariamų dalyvių persekiojimą. Užtat KGB sekė kitą įtariamąjį – Surmą pažinojusį Matiuką.
Pranas Brunonas Matiukas, jaunesnysis puskarininkis – kaip ir Surmas, 1941-ųjų metų liepos 1 dieną priimtas į Tautinę darbo apsaugą, į Trečiąją kuopą; rugpjūtį dalyvavo žydų žudynėse IV forte, Vilkijoje, Babtuose, Ariogaloje, Krakėse ir Pasvalyje; savanoriu šaudė IX forte. Po karo Panevėžyje dirbo dantų techniku. Suimtas 1961-aisiais; po metų sušaudytas Vilniuje.
Apie P. B. Matiuko nusikaltimų tyrimą net buvo sukurtas dokumentinis filmas, kuriame jis be didelių emocijų pasakojo, kur stovėdavo žudomi žmonės: „Duobėje suvaryti būdavo. Duobėje stovėdavo. Ne prie duobės krašto. Nu tai prie duobės krašto va taip būdavo atsistoji, nusitaikai ir šauni...“ Kadangi Matiukas girdavosi pažįstąs aukštų pareigūnų, saugumiečiai jį stebėjo atsargiai ir tik po metų įkalino. Matiuko kameroje patalpintas KGB agentas slapyvardžiu „Aguona“.
Lietuvos ypatingajame, buvusiame KGB archyve saugoma sekimo byla Nr. 5656. Joje yra žudynėmis garaže įtarto Prano Matiuko apklausų protokolai ir slapti pranešimai, kuriuos rašė toje pačioje KGB kalėjimo kameroje patalpintas agentas slapyvardžiu „Aguona“. Bylos ištraukos iškilo į viešumą dar prieš keliolika metų, kai parengtinį tardymą dėl žudynių garaže pradėjo Kauno miesto prokuratūra. Kauno prokurorus, kaip ir KGB tardytojus, domino tas pats įtariamasis – Pranas Matiukas. Bet, laikydamiesi Lietuvos valstybės įstatymų, KGB slapta išgautų duomenų apie Matiuką jie panaudoti negalėjo. Todėl ir neišsiaiškino, kiek tiesos yra agento pranešimuose.
Iš tiesų, siekdamas atlygio kameros agentas galėjo pripaistyti saugumiečiams nebūtų dalykų. Bet ištyrus visus agento „Aguona“ pranešimus klaidina tik viena – juose beveik visos minimos Matiuko bendrų pavardės iškraipytos. Matiukas agentui „Aguona“ ne šiaip sau girdavosi ryšiais su komunistais. Iki karo jis buvo glaudžiai susijęs su sovietų valdžia, bet artėjant vokiečiams savo pažiūras radikaliai pakeitė. Greičiausiai dėl buvusių ryšių su sovietais ir Matiukas, ir kai kurie kiti įtariamieji prisidėjo prie žydų žudynių, kad įsiteiktų vokiečiams.
Aštuoniolikos tūkstančių žydų žudynėse dalyvavęs Pranas Matiukas naryste pogrindinėje komunistų partijoje dangstėsi iš didelės baimės. Agentas „Aguona“ rašė, jog kasdien su siaubu laukęs, kad KGB pagaliau pričiups: buvo sudirgęs, naktimis sapnuodavo košmarus apie garažą ir vis drąsindavosi neprisipažinsiąs. Agentas „Aguona“ savo slaptuose pranešimuose rašė, kad Matiukas gyrėsi, jog „daugumas žydelių tik jo dėka ir pakliuvo į kalėjimą ir 1941 metais traukiantis raudonarmiečiams penkias dienas buvo Kauno dievai”. Matiukas sakė, kad žydus ir komunistus jie suvarydavo į garažą, ten juos daužydavo iki sąmonės netekimo, o vėliau apalpusius liedavo šaltu vandeniu ir atgaivinę vėl daužydavo. Net šešiolika metų kalėjime šnipinėjęs agentas „Aguona“ įvertino, kad „tokio galvažudžio neteko dar sutikt, kuris taip pasigardžiuodamas pasakoja apie žmonių žudymus bei jų kankinimus“.
Nepakeldamas įtampos, Matiukas kameros agentui prašneko apie savo bendrus. Įdomu, kad agentas „Aguona“ mini sužinojęs penkias pavardes. Liudininkai dažniausiai ir sako, kad garaže žmones užmušinėjo penki ar šeši lietuviai.
Agentas savo pranešime paminėjo: „Matiukas sako, kad dėl garažo neprisipažinau – nes kaip žinau dokumentų jie neturi, o pasakyt jiems galėjo tik Čekaitis. Buvau susitikęs jį ir jis pasakė, kad apie garažą jis nieko nepasakė ir man patarė neprisipažinti. Bet dar galėjo apie garažą papasakot Gasiūnas, kuris tuo laiku taip pat buvo prie garažo“.
Matiukas agentui neva sakė, kad jis ir Čekaitis iki karo kartu dirbo „Spindulio“ spaustuvėje, paskui abu tapo „baltaraiščiais“ ir atsidūrė garažo kieme. Tačiau čia yra painiavos. Čekaitis iš tikrųjų buvo Vytautas Čaikauskas. 1961 metais, kai buvo apklausiamas su kitais „baltaraiščiais“, jis Matiuko parodymus paneigė. Daugiau KGB įrodymų neturėjo ir kaltinimų jam nepareiškė. Kitas įtariamasis, kurį KGB agentas teigė sužinojęs iš Matiuko – Gasiūnas. Iš tiesų jis buvo Stasys Gailiūnas.
Stasys Gailiūnas-Gasiūnas, eilinis – 1941-ųjų birželio 29-ąją priimtas į Tautinio darbo apsaugą, į Trečiąją kuopą; rugpjūtį dalyvavo žudynėse Vilkijoje, Babtuose, Ariogaloje, Krakėse ir Pasvalyje. 1960-aisiais metais nusižudė.
Matiukas savo atviravimuose agentui pasisakė, kad „garažas – tai tokia vieta, kur žydai nebuvo šaudomi, o tiesiog kankinami. Apie tą garažą išvis sklinda negeros kalbos ir visos tos kalbos, tie dalykai, kurie ten dėjosi, neleidžia jam prisipažint“. Agentas „Aguona“ iš Matiuko teigė sužinojęs dar kelis galimus garažo budelius. Be minėtojo Surmo, Čekaičio-Čaikausko ir Gasiūno-Gailiūno, dar minimas Vincas Paškevičius ir Edmundas Bžeskis. Visų agento pranešimuose minimų įtariamųjų nuotraukos neišliko: iš ypatingojo archyvo bylų ir net centrinio valstybės archyvo jos dingo.
Edmundas BŽESKIS, jaunesnysis karys – 1941-ųjų birželio 28-ąją priimtas į Tautinio darbo apsaugą, į Penktąją kuopą taikytoju; rugpjūtį paskirtas kovotoju, netrukus atleistas kaip netinkamas tarnybai. Jo likimas nežinomas.
Vincas PAŠKEVIČIUS, jaunesnysis puskarininkis – 1941-ųjų birželio 29-ąją priimtas į Tautinio darbo apsaugą, į Trečiąją kuopą; rugpjūtį dalyvavo žudynėse Babtuose, Ariogaloje, Krakėse ir Pasvalyje; žuvo karo metais neaiškiomis aplinkybėmis.
Kameros agento „Aguona“ pranešimuose minimas Matiuko bendrų penketas yra susaistytas tarpusavio ryšių ir tarnybos reikalų. Praėjus vos porai dienų po pogromo, arba vėliausiai liepos pradžioje Matiukas su bendrais atsidūrė ypatingu žiaurumu pagarsėjusiuose būriuose, kai kurie tarnavo net toje pačioje kuopoje. Liepą jie jau dalyvavo vadinamosiose vokiečių akcijose – įvairiose Lietuvos vietose padėjo sušaudyti tūkstančius žmonių. Tautinio darbo apsauga – vadinamasis savisaugos batalionas – vokiečių iniciatyva buvo sukurtas iškart po pogromo „Lietūkio“ garaže. Į batalioną įstojusiam Matiukui ir įtariamųjų penketui vadovavo majoras Šimkus ir leitenantas Norkus, kurie užėmė svarbias pareigas ir vykdė ypatingas užduotis. Per jau minėtus Šimkų ir Norkų įtariamųjų saitai driekiasi iki pat einsatzgrupės ir SS vadeivų.
Kazys ŠIMKUS, majoras – Lietuvos karo aviacijos majoras, nuo 1941-ųjų – „Geležinio vilko“ ir Lietuvių nacionalistų partijos narys. Lietuvių SS legiono steigimo šalininkas. Emigravo, mirė Australijoje.
Batalionui vadovavęs majoras Šimkus yra minimas einsatzgrupės šefo SS brigadefiurerio Franzo Stahleckerio ataskaitose. Tiesioginius Stahleckerio nurodymus vykdė ir leitenantas Norkus.
Bronius NORKUS, leitenantas – 1940-ųjų liepą paleistas į atsargą iš Lietuvos karo aviacijos; 1941-ųjų liepą paskirtas Tautinės darbo apsaugos bataliono Trečiosios kuopos vadu, vėliau tarnavo ir Ketvirtojoje kuopoje; žuvo karo metais per nelaimingą atsitikimą.
Tik prasidėjus karui būtent šie žmonės ir jų vadovaujami žmonės gavo iš Stahleckerio ypatingus įgaliojimus vykdyti akcijas, nukreiptas prieš žydus. Ir ko gero neatsitiktinai ir Matiukas, ir kiti jo minimi asmenys, ir Surmas atsidūrė tame pačiame batalione, tose pačiose kuopose, kurios buvo Stahleckerio ir kitų einsatzgrupės karininkų aktyviai naudojamos žydų žudynėse. Taigi, kaip tyrimo pradžioje, kai aiškinomės „Lietūkio“ garažo žudynių organizatorius, taip ir pabaigoje, kai ieškome budelių, grįžtame prie Kaune veikusios vokiečių saugumo tarnybos – o tiksliau, jos operatyvinės grupės ir SS brigadefiurerio Franzo Stahleckerio. Peršasi prielaida, kad įtariamieji žudikai, kurie buvo Šimkaus ir Norkaus būriuose ir kurie iškart po pogromo kaip Tautinio darbo apsaugos kariai atsidūrė Stahleckerio valdžioje, SS brigadefiurerio nurodymus vykdė ir pogromo dieną. Kai kurie budeliai galėjo būti net vokiečių agentai – kaip Juozas Surmas, kuris gyrėsi sena pažintimi su Stahleckerio dešiniąja ranka – vertėju Richardu Schweizeriu. Šaltiniai Vokietijoje patvirtina, kad Schweizeris buvo įpareigotas Kaune skubiai suburti savo agentus.
Richardas Schweizeris (Richard Schweizer) – g. 1910 m. Kybartuose, nuo 1937 m. rudens dirbo vokiečių Kulturverband organizacijos amatininkų jaunimo skyriaus vadovu, buvo SD bendradarbiu. Turėjo SS unteršturmfiurerio (Untersturmführer SS) laipsnį. Pirmomis karo dienomis Kaune organizavo vyriausią gestapo komendantūrą, dalyvavo žydų žudynėse IX forte. Vadovavo SD skyriui, kovojusiam su antinacine lietuvių rezistencija. 1944 m. tarnavo žvalgybos struktūroje – „Meldehauptkomanda Visla“. Po karo gyveno Rotenburge su Baranausko Voldemaro dokumentais, demaskavus – internuotas Noimiunsterio stovykloje britų okupacinėje zonoje. Įtariama, kad išlaisvintas mainais į informaciją britų žvalgybai. 1971 m. gyveno Këln 5, Hochstadenstr. 2.
Po to, kai „Lietūkio“ garažo žudynes paviešino Vakarų Vokietijos prokurorai, sovietų KGB turbūt ketino surengti parodomąjį budelių teismą, bet irgi nieko nepasiekė. Išsisuko net Matiukas, kurį per kameros agentą kagėbistai stebėjo tarsi pro didinamąjį stiklą.
1962-ais metais, kai Kaune vyko Matiuko ir kitų savisaugos bataliono kareivių teismas, komunistų vadai spaudė kuo griežčiau nubausti „tarybinės liaudies priešus“. Matiukas su sėbrais buvo nužudęs tiek žmonių, kad įkalčių netrūko. Jis buvo nuteistas sušaudyti. Bet tiesa apie įvykius „Lietūkio“ garaže tuo metu liko neatskleista. Paskutiniai tyrėjai – Lietuvos teisininkai – surinko tik nutrūkusius siūlų galus.
Šio tyrimo metu dar ieškota kitų galimų pogromo dalyvių – Igno Stanionio ir Vlado Čižinausko. Bet Stanionis žuvo avarijoje karo metais, o Čižinausko sekimo bylą išvežė ar sunaikino KGB. Nuotraukose užfiksuotų budelių įvardyti neįmanoma, nes jų liudininkai neatpažino. Galėjo būti aiški ir ta aplinkybė, kad dalis iš budelių – tarp jų ir Surmas, – nebuvo kauniečiai. Jie buvo kilę iš Kybartų. Taigi juos atpažinti vietiniams gyventojams būtų buvusi didelė problema.
POGROMAS. EPILOGAS.
Atliktas tyrimas suformuoja naują versiją apie žudynes Kaune 1941-ųjų birželio 27-ąją dieną:
- Įtariami žudikai prie „Lietūkio“ garažo galėjo ateiti iš skirtingų vietų: vieni – iš saugumo, iš kur atvarė žydus; Surmas – iš gimnazijos, kur nakvojo išlaisvinti kaliniai; Matiukas – iš „Spindulio“ spaustuvės, kur ieškojo susidoroti buvusių bendradarbių; kiti galbūt iš kapinių, kur buvo laidojami birželio sukilimo dalyviai. Tarp budelių buvo ir buvusių sovietų parankinių, ir senų gestapo agentų.
- Svarbiausių įtariamųjų penketas vėliau tarnavo Tautinio darbo apsaugos batalione; trys iš jų – žiaurumu pagarsėjusioje trečiojoje kuopoje. Batalionas vykdė vokiečių operatyvininkų, „einsatzgruppe“ nurodymus. Bent vieną įtariamąjį – J. Surmą – su nacių saugumu (SS untersturmfiureriu R. Schweizeriu) siejo sena asmeninė pažintis.
- Trys įtariamieji yra mirę, vienas sušaudytas. Vieno likimas neaiškus.
- Galimi organizatoriai – nedidelis priešakinis „einsatzgruppe“ būrys – atvyko į Kauną apie birželio 25-ąją, susisiekė su lietuviais baltaraiščiais, kurie buvo žinomi gestapui arba buvo seni agentai, ir slapta paragino juos persekioti bei žudyti žydus.
- „Einsatzgruppe“ karininkai Kaune telkė agentūrą ir prieš pogromą lankėsi lietuvių saugumo būstinėje.
- Birželio 27-osios rytą apie devintą valandą būtent iš saugumo į garažą buvo atvaryta pirmoji žydų grupė – ir sovietiniai veikėjai, ir niekuo dėti žmonės.
- Nuo patyčių prasidėję kankinimai ir žudynės vyko keliais etapais, visą dieną. Kai kuriais duomenimis, ryte garažo kieme civilių stebėtojų išvis nebuvo. Kieme būriavosi dešimtys vokiečių karių. Popiet, atvarius jau antrą žydų grupę ir gausiai susirinkus civiliams stebėtojams, žudynes fotografavo du vokiečiai. Abiems fotografuoti uždraudė nežinomi karininkai (ar karininkas). Bent vienas tų karininkų buvo esesininkas (R. Schweizeris). Bent vienas fotografas sietinas su karine žvalgyba.
- Pogromas buvo nutrauktas paraginus vokiečių karininkui. Aukų palaikus surinko kiti žydai. Palaikai užkasti nenustatytoje vietoje stebint nežinomiems vokiečių kariams.
- Po žudynių „Lietūkio“ garaže ir Vilijampolėje vokiečių saugumo operatyvinės grupės „einsatzgruppe“ šefas brigadefiureris Franzas Stahleckeris, motyvuodamas nesutramdomu lietuvių smurtu, pasiūlė žydams keltis į getą.
Tad tokios yra šio tyrimo išvados. Mūsų versija skiriasi nuo anksčiau daug kartų skelbtos „oficialios“ pogromo versijos. Įvardiję kai kuriuos asmenis galime tik konstatuoti, kad deramai ištirti „Lietūkio“ garažo kieme įvykdytą nusikaltimą iki šiol trukdė besikeičiančios politinės ir ideologinės aplinkybės, kurioms, deja, buvo subordinuotas teisingumas.
Taip pat galima konstatuoti, kad Juozo Lukšos pavardė nei tiriant KGB ( XX a. 5–7 dešimtmečiuose), nei nepriklausomos Lietuvos prokuratūrai (1990–2005 m.), net fragmentiškai nebuvo minima. Ji jokiu pavidalu neatsispindėjo nei liudininkų parodymuose, nei archyviniuose dokumentuose. Jos įtraukimas į šios bylos kontekstą yra sąmoninga dezinformacija apie antisovietinio pasipriešinimo dalyvį bei šiame tyrime atskleistų pogromo Kaune organizatorių (Richard Schweizer) bei tikrų vykdytojų (Juozo Surmo) kaltės neigimas ir slėpimas.