Kai prieš 32 metus prieinamuose archyvuose ir viešuose šaltiniuose pradėjau ieškoti medžiagos Lietuvos žvalgybos istorijai, sudėlioti pirmą lietuviškų slaptųjų tarnybų istoriją buvo sudėtinga.
Bet tada radau jų šventės datą – spalio 27-ąją, Liudo Giros užrašuose, Mykolo Lipčiaus (nuotraukoje, iš kurios žvelgia žmogus madingai susuktais ūsais) – Žvalgybos skyriaus 1919–1923 m. viršininko, lietuviškos žvalgybos vaizdingus apibūdinimus: „Esame valstybės akys ir ausys“...
Sibiro platybėse prieš 75 metus dingusio karinės žvalgybos vadovo M. Lipčiaus žodžiai visada išliks aktualūs: „Tos prievolės yra labai sunkios. Čia visai neužtenka paviršutinio nustatyto pareigų ėjimo, bet reikia pasišventimo, tikro noro, mokėjimo, sąžiningumo. Kiekvienas žvalgybos bendradarbis nei sekundės neturi užmiršti, kokį atsakomingą darbą jis dirba, kokią garbingą pareigą valstybė jam yra teikus (…). Mes neprivalom žiūrėti nustatytų darbo valandų, bet dirbti kartu ir kiek reikalauja valstybės gerovė. Mes turim būt pavyzdžiu kitiems…“. Ir šią dieną dirbantiems tokį nelengvą darbą linkiu pasitikėjimo savimi ir ryžto bei ginti šalies interesus visomis priemonėmis, kurias suteikia mūsų demokratinė valstybė.
Net slapčiausias sovietinės karinės žvalgybos padalinys GRU iki 1939 metų Lietuvą vadino šalimi, kurioje dėl lietuviško saugumo aktyvumo neįmanoma vykdyti žvalgybinės veiklos. Prieš žvalgybos ir saugumo darbuotojus buvo nukreiptas ne vienas teroro aktas. Būtent jie tapo pirmojo Europoje nacių teismo iniciatoriais. Lietuvos kontržvalgybos darbuotojai iki 1940 metų sulaikė 6000 antivalstybine veikla įtariamų žmonių, tarp kurių buvo ir apie 400 užsienio žvalgybų agentų.
O žvalgai nacistinėje Vokietijoje turėjo išvystytą žvalgybos tinklą, kurio agentai teikė informaciją ir iš Berlyno, ir iš Karaliaučiaus. Ne tik žvalgybos darbuotojai tapo okupantų taikiniais. Pirmuosius nukankino Maskvoje tris karo žvalgybos pulkininkus P. Kirlį, J. Matusaitį ir K. Dulksnį, paskutinį valstybes saugumo direktorių A. Povilaitį. Sibire dingo ir pirmasis žvalgybos vadovas M. Lipčius…
Nacistinės Vokietijos kalėjimuose 1942–1943 metais žuvo arba buvo sušaudyti mažiausiai penki Lietuvos žvalgybos agentai: Carl Zimmer, Merkel Heiz Hennig, Theodor Hertel („Diplomatas“), Josef Prczybilla ir Max Schneidereit...
Prieš kelis metus išleista mano „Lietuvos žvalgyba“, kurioje jau buvo šių mažiausiai žinomų lietuvių agentų nacistinėje Vokietijoje istorijos. Vėliau atsirado įdomios S. Vaitiekaus knygos apie lietuvių saugumo ir žvalgybos darbuotojų likimus, gavau iš Kolumbijos dienoraštį ir išleidau knygą „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Ypač džiaugiuosi, kad ta atskleista istorija kelia vatnikų įsiūtį, nes tikrai turime kuo didžiuotis.
Žvalgybos istorija rašoma ir dabar. Tikiuosi kažkada pasirodys knyga apie dabarties Lietuvos žvalgybos pasiekimus ir istorijos vingius.
Nuotraukoje Mykolas Lipčius.